Pasaka apie princą

Kartą gyveno jaunas princas, kuris viskuo tikėjo išskyrus tris dalykus. Jis netikėjo, kad yra princesės, jis netikėjo, kad kažkur šiame pasaulyje yra salos ir jis netikėjo į Dievą. Jo tėvas, karalius, jam buvo pasakęs, kad tokie dalykai neegzistuoja. Kadangi tėvo karalystėje nei salų, nei princesių, nei Dievo ženklų nebuvo, jaunasis princas tikėjo savo tėvu.

Tačiau vieną dieną princas pabėgo iš tėvo rūmų į kitą šalį. Dideliam jo nustebimui nuo kranto pažvelgęs į jūrą jis matė salas, o jose keistas ir nerimą jam keliančias būtybes, kurių jis nedrįso įvardinti. Kol jis ieškojo valties, kitame krante pasirodė vakariniais drabužiais apsirengęs vyras.

- Ar tai tikros salos? – paklausė jaunasis princas.
- Žinoma, kad tikros, - atsakė vyras vakariniais drabužiais.
- O tos keistos ir nerimą keliančios būtybės?
- Jos yra tikros princeses, - atsakė vyras.
- Tuomet Dievas irgi turi egzistuoti! – sušuko vaikinas,
- Aš esu Dievas, - atsakė vyras vakariniais drabužiais.

Tai išgirdęs jaunasis princas skubiai grįžo namo.
- Grįžai, - pasitiko sūnų karalius.
- Aš mačiau salas, princeses ir Dievą, - priekaištingai tarė jis karaliui, tačiau karalius liko nepajudinamas:
- Nėra tikrų salų, princesių ir Dievo. Jie neegzistuoja.
- Tėve, tačiau aš juos mačiau! – sušuko vaikinas

Karalius paklausė:
- Kaip buvo apsirengęs Dievas?
- Jis dėvėjo vakarinius drabužius, - atsakė karaliui vaikinas.
- Ar jo švarko rankovės buvo atraitotos?

Princas prisiminė, kad taip. Karalius šypsojosi.
- Vadinasi, ten buvo magas. Tu buvai apgautas, - pasakė karalius.

Po kurio laiko princas vėl nukeliavo tą patį krantą ir vėl sutiko vakariniais drabužiais apsirengusį vyrą.
- Mano tėvas, karalius, pasakė, kas tu esi, - tarė jis vyrui, norėdamas jį įžeisti.
- Tu mane apgavai, tačiau daugiau tau tai nepavyks. Dabar aš žinau, kad šios salos netikros, kaip ir princesės, nes tu esi magas.

Vyras vakariniais drabužiais šypsojosi:
- Tai tu esi apgautas, vaikine. Tavo tėvo karalystėje yra daugybė salų ir princesių. Tačiau tėvas tave užbūrė ir tu viso to nematai.

Princas liūdnai susimąstęs grįžo namo. Žiūrėdamas tėvui į akis tarė:
- Tėve, ar tiesa, kad tu esi netikras karalius, o tik magas?

Karalius nusišypsojo ir atsiraitojęs švarko rankoves tarė:
- Taip, mano sūnau, aš tik magas.
- Tuomet vyras krante buvo Dievas, - garsiai mastė vaikinas.
- Vyras krante taip pat buvo magas, - tarė tėvas.
- Tėve, turiu žinoti tiesą, tiesą, kuri yra daugiau nei magija!
- Nėra tiesos už magijos ribų, - atsakė jam karalius.

Princas nuliūdo ir nutarė nusižudyti. Karalius burtų pagalba iškvietė mirtį. Mirtis stovėjo prie durų ir viliojo princą. Princą krėtė šiurpulys. Jis prisiminė gražias, tačiau nerealias salas ir nerealias, tačiau gražias princeses.

- Labai gerai, - tarė princas. – Aš galiu tai pakelti.
- Matai, sūnau, - šypsojosi karalius, - Tu taip pat tampi magu.

Istorija apie krumpliaračius

Sakoma, kad protinga kito mintis geriau nei kvaila savo. Šį kartą perpasakosiu istoriją vaikams iš “Kabbalah Today” laikraštuko. Tai istorija apie visus mus - apie vaikus ir jų tėvelius, apie tai, iš kur mes atėjome, kaip mes čia atsiradome ir kaip mes sugrįšime Namo - į vietą, vadinamą “Viena Siela”.

Kartą seniai seniai mes buvo darniai sujungti, taip, kaip sujungti krumpliaračiai. Mus siejo bei jungė abipusis meilės ryšys. Kiekvienas iš mūsų buvo sujungtas su visais kitais ir tarp mūsų nebuvo jokių skirtumų ar atstumo. Mes dalinomės viskuo su visais ir viskas, kas buvo mano, buvo ir Tavo. Mes buvome vadinami “Viena Siela” ir mes buvome labai laimingi.

Bet staiga viskas pasikeitė.

Netikėtai egoistiniai troškimai išdygo mumyse ir sunaikino mūsų vientisumą ir laimę. Mes atsiskyrėme vienas nuo kito ir nupuolėme į šį pasaulį - tamsią, vienišą ir neteisingą vietą. Vietoje to, kad būtų valdomas meilės, šis pasaulis yra valdomas egoizmu paremtais įstatymais.

Vėliau mes pradėjome dominuoti prieš savo kaimynus ir naudojome kitus savo egoistiniams tikslams pasiekti. Mes troškome garbės ir pripažinimo, kad mums pavydėtų. Mes norėjome pinigų, daugybės pinigų! Tačiau ar gali pinigai duoti mums tai, ko trokštame? Mes netapome laimingi.. Netgi priešingai, mes pradėjome vieni kitų dar labiau nekęsti.

Vieną dieną mes tapome tokiais beviltiškais, kad staiga prisiminėme, kaip gyvenome prieš daugelį metų. Tada mes buvome laimingi, nes buvome vieni su kitais sujungti, kaip yra sujungti krumpliaračiai.

Kai tik TAI prisiminėme, pradėjome aistringai trokšti vėl pamilti vienas kitą, susijungti ir grįžti į nuostabią vietą, vadinamą “Viena Siela”. Taip ir padarėme.

Mes visi vėl susijungėme ir dar sykį supratome, kas yra tikroji LAIMĖ.