Sau pačiam. Markas Aurelijus

Žmonės ieško vienatvės, bėga į kaimą, į kalnus, prie jūros; ir tu įpratai užvis labiau geisti šito. Tačiau neprotingi yra tie norai, juk bet kur ir bet kada panorėjus galima pasitraukti į patį save. Ir niekur žmogui nėra nei ramiau, nei maloniau kaip savo sieloje, ypač jeigu joje yra tai, į ką įsižiūrėjęs žmogus iš karto pasijunta visiškai ramus.

Ramybe aš vadinu sielos pussiausvyrą. Taigi kuo dažniau pasišalink į šį prieglobstį ir atsinaujink. Tegu būna trumpos ir esminės tos taisyklės, kurių pakanka išsklaidyti liūdesiui, kad grįžtum susitaikęs su tais dalykais, prie kurių grįžti. Ir kuo tau piktintis? Žmonių sugedimu?

Pagalvok dar kartą apie tai, kad protingos būtybės yra sukurtos viena kitai, kad pakantumas yra teisingumo dalis, kad žmonės klysta prieš savo valią ir kad daugybė tų, kurie pykosi, įtarinėjo, nekentė, varžėsi, galų gale numirė ir pavirto dūlėsiais, ir nusiramink.

O gal tu nepatenkintas tuo, kas tau skirta visumos? Tada prisimink dvejopą požiūrį, kad viską lemia arba apvaizda, arba atomai, ir tuos teiginius, kuriais įrodoma, kad pasaulis primena valstybę. O gal tave kamuoja kūno negalavimai?

Prisimink, kad siela nesusimaišo su lygesniu ar šiurkštesniu kvėpavimu, jeigu tik ji apsiriboja pati savimi ir suvokia savo galią; prisimink visa, ką esi girdėjęs apie sielvartą ir džiaugsmą ir susitaikyk. O gal tave vilioja šlovė?

Pažiūrėk, kaip greitai viskas užmirštama ir kokia neišmatuojama amžinybė tęsiasi prieš mus ir po mūsų; kokia tuščia ta šlovė, kaip nepastovu ir abejotina tai, kas laikoma šlove, ir kokia maža ta erdvė, kuria šlovė apsiriboja. Juk visa žemė yra tik taškas, ir koks mažytis tas kampelis, kuriame tu gyveni; o kiek čia tokių, kurie tave šlovins, ir kas jie?

Taigi prisimink pagaliau tą savo prieglobstį, į kurį gali pasitraukti, ir, svarbiausia, nesiblaškyk ir nesiplėšyk, bet būk laisvas ir žiūrėk į visus dalykus, kaip dera vyrui, žmogui, piliečiui, mirtingai būtybei. Iš tiesų, kuriomis privalai vadovautis, ypač turėk galvoje dvi: pirma, kad išoriniai dalykai nepaliečia sielos, bet nejudėdami pasilieka už jos, o visi nerimai kyla vien tik iš vidinio įsitikinimo.

Antra, visa tai, ką tu matai, keičiasi ir nyksta; nuolatos galvok apie tai, kiek pasikeitimų tu jau pats pergyvenai. Pasaulis - kitimas, gyvenimas - įsitikinimas.

Apie piktžoles ir analogijas

Žmogus žinias suvokia ir įsisavina per analogijos principą. “Kaip danguje taip ir žemėje” - sako išmintingi žmonės. Tie patys dėsniai galioja ir proto lygmenyje. Suvokęs žemiškuosius ar gamtos procesus žmogus gali suvokti tai, kas vyksta aukščiau jo - dvasiniuose planuose.

Kiekvienam duotas nuostabus instumentas - protas, kurio pagalba jis gali kurti. Protas minta informacija, kurią gauna kasdien didžiuliais kiekiais įvairiausiais būdais. Pavyzdžiui: televizija, laikraščiai, internetas, telefonas.. draugai, artimieji, nepažystamieji… Protas nė minutės nenustoja dirbti. Tą jau įrodė įvairūs moksliniai tyrimai. Tik vienu atveju protas aktyviai dalyvauja ir tai vadiname sąmoningumu, kitu atveju jis pasyviai dėlioja šį didžiulį iš aplinkos priimtą informacijos kiekį į savo stalčiukus. Tai vyksta miegant. O didžiausia mįslė ir siekiamybė, kuri ir šiandien vylioja žmones, yra sugebėjimas valdyti protą, tapti jo šeimininku, o ne vergu. Tapus proto šeimininku žmogus tampa ir savo būties, būsenų ir, kartu, viso savo likimo šeimininku.

Mūsų protą galime prilyginti dirvai. Du jo pradai: vyriškasis ir moteriškasis visuomet aktyvūs ir dirba žmogaus labui. Vyriškasis pradas atsakingas už idėją, moteriškasis - už jos įgyvendinimą. Valia - tai atsakingai dirbantis sodininkas, kuris prižiūri, kad moteriškajame prade, dirvoje, dygtų tik naudingi, derlingi kultūriniai augalai. Sėklas sodininkas atrenka savo nuožiūra, o sėklos - tai vyriškojo prado idėjos. Mūsų valios darbas ypač reikšmingas ir reikalingas norint pasiekti rezultatą - kultūriniais, derlingais augalais džiuginantį sodą.

Tačiau kas vyksta, jei sodininkas pasirenka sode pasodinti neaiškios kilmės ar jam įsiūlytas svetimas sėklas? Jei jas įsigydamas jis pasikliauja jų išvaizda, nežino, kas iš jų išaugs. Jei jas parduoda nenuoširdus pardavėjas, siekiantis savanaudiškų tikslų? Tokiu būdų įgytos ar įsigytos sėklos dirvoje sudygsta kartu su kultūriniais augalais. Iš pradžių sodininkui sunku atskirti, kurie iš tų augalų kultūriniai, o kurie netinka jo sodui. Ilgainiui piktžolės ima stiebtis vis aktyviau, nes jų prigimtis taip reikalauja. Panaudodamos sodininko skiriamą energiją visiems augalams jos užgožia kultūrinius augalėlius, kurie nebegauna saulės ir lietaus. O jiems jo reikia daug ir kasdien. Dėmesys, saulė ir lietus tai jų maistas.

Sode suvešėjus piktžolėms kultūriniai augalai pamažu silpsta, o piktžolės dauginasi. Sodininkas nebežino ką daryti! Norint sutvarkyti daržą jau reikia ne tik rauti piktžoles, tačiau jas naikinti naudojant įvairius preparatus ir net kviesti pagalbą..

Todėl piktžoles proto sode rauti reikia iš karto, o dar geriau - jų visai neįsileisti.

Ramybės ir šviesos!

Dienos meditacija

Gyvenimas bendruomenėje reikalauja žinoti kaip prisitaikyti. Priklausomai nuo aplinkybių, prisitaikymas reiškia ir supratimą, atvirumą naujovėms ir taktą, pajuntant ką pasakyti ir ko nesakyti ir parenkant tam tinkamą momentą.

Dvasingi žmonės mano, jog svarbu rasti tinkamą poziciją nedarant lengvatų ar ieškant moralinio gyvenimo kompromisų. Todėl dvasingas žmogus turi žinoti kaip prisitaikyti kartu išsaugodamas tikėjimą savo idealais ir dieviškiesiems įsitikinimams bei nepajudinamas meilėje ir tikėjime.

Sugebėjimas prisitaikyti šia prasme priklauso nuo žmogaus charakterio paslankumo ir intelekto subtilumo.

Omraam Mikhaël Aïvanhov

Dienos meditacija

“Kiekvienas yra laisvas pasirinkti savo kelią; netgi galime nuspręsti atsiskirti nuo Kūrėjo, tačiau koks tada laukia likimas? Tie, kurie atsiskiria nuo Dievo, kurie nenori būti šviesose, kokius planus jie kuria? Tie planai labai įprasti: jie nori tapti turtingais, galingais ir įžymiais; tada jie nori pavalgyti, išgerti ir patenkinti kiekvieną malonumą.

Ir kadangi jų idealas yra toks vidutiniškas, jie sukasi aplink naršydami po žemuosius sluoksnius, kur jų laukia tik nusivylimai ir nepasitenkinimas.

Vien žinodamas koks yra kieno idealas, tu gali numatyti jo ateitį: jis nueis ten, kur jį nuves idealas. Negali būti lengviau tiems su Įšventintųjų Mokslo žiniomis nuspėti kitų ateitį. Kai tu matai, kuriais bėgiais važiuoja traukinys, tu gali tiksliai pasakyti, koks to traukinio kelionės tikslas ir kur jį nuves kelionė.”

Omraam Mikhaël Aïvanhov

Pasaka. Juos matė tik tie, kas mylėjo

Vieną kartą mažame namelyje gyveno vyras ir moteris. Jųdviejų pasaulis buvo labai paprastas: jie dirbo paprastus darbus, valgė paprastą maistą, pirko paprastus pirkinius ir viską darė paprastai – nesigailėdami, ko nebuvo vakar, ir negalvodami, kas bus rytoj. Vyras ir moteris visada gyveno šiandien, o užvis labiausiai stengėsi šiandien mylėti. Rytais juodu pasakodavo vienas kitam savo sapnus, dieną trumpam išsiskirdami ilgam atsisveikindavo (dėl visa ko), o vakarais sekdavo pasakas.

„Gyveno kitąkart tokia moteriškė, ir užsigeidė ji mažučio vaikelio, tik nežinojo, iš kur jį gauti…” – sykį skaitė jie apie Coliukę. Ir suprato, kaip labai jų paprastam pasaulėliui trūksta vaikų…

Po metų jiems gimė duktė – graži graži, rimta ir protinga. O jos didelėse akyse švietė dvi žvaigždės.
Bet jas matė tik tie, kas mylėjo…
Vyras ir moteris dabar tapo tėčiu ir mama.
Jie ir toliau gyveno mažame namelyje, bet jų gyvenimas jau nebebuvo toks paprastas kaip anksčiau: dienos ir naktys susimaišė, o daiktai užmiršo savo įprastas vietas.

Po dvejų metų tėtis ir mama susilaukė antros dukrytės – gražios gražios, šokolado spalvos akimis ir su spindinčia karūna ant galvos. Bet ją matė tik tie, kas mylėjo…

Mažame namelyje buvo mažiau vietos, bet daugiau juoko ir kojyčių trepsėjimo. Lauke tarsi vėliavos plazdėjo padžiauti vystyklai. Ir jie matė, kad tai yra gera.

Prabėgo dar keletas metų ir šeimai gimė trečioji dukrelė – šviesi šviesi, su saule kaktoje. Bet ir ją matė tik tie, kas mylėjo…

Vieną dieną tėtį aplankė Toks Dėdė ir pasakė, kad neatsakinga turėti tokį mažą namelį ir tiek daug burnų.
Kad reikia apie viską pagalvoti. Ypač pagalvoti – kas bus rytoj?! Ar užtektinai bus duonos ir batų?
Tėtis ir mama atsisėdo ir pradėjo galvoti. Tikrai: namelis mažas, burnytės išžiotos, o kojytės trepsi… O kas bus rytoj? Ir jiems pasidarė taip liūdna ir net baisu, nes niekaip negalėjo sužinoti, kas bus rytoj: ar užteks duonos ir batų?..

Jie taip pavargo begalvodami, kad užmiršo prieš miegą paskaityti pasaką ir vienas kitą pabučiuoti.
Bet, laimei, tą naktį juodu susapnavo Viską Duodančias Rankas ir atsibudo kupini ramybės – tokios didelės, kad vėl galėjo gyventi ankstesnį paprastą gyvenimą.

Na, ne visai paprastą, mat po kiek laiko jiems gimė ketvirtoji dukrytė – linksma linksma, o kai šypsodavosi, ant jos skruostų žaisdavo saulės zuikučiai. Bet juos matė tik tie, kas mylėjo…

Jų namelis tapo dar mažesnis, bet širdyse buvo erdvu. Kiekvieną rytą savo dubenėliuose jie rasdavo tiek košės, kiek reikėdavo jų pilvukams. Ir sulaukdvo tiek meilės, kiek reikėdavo jų širdelėms. Ir jie matė, kad tai yra gera…

Vieną dieną mamytę aplankė Tokia Teta. Ji nužvelgė keturias mergaites (nepastebėdama nei karūnos, nei saulės, nei žvaigždžių, nei saulės zuikučių) ir nusišypsojo šypsena iš žurnalų moterims viršelių. Teta sakė labai mylinti jų šeimą ir galvojanti apie jos ateitį.

Todėl ir atnešusi Ramios Ateities piliulių – spalvotų ir skanių. „O kas tai yra rami ateitis?” – paklausė mamytė, kuri visada gyveno šiandiena.
„Na, tai užtikrinta, garantuota ateitis”, - atsakė moteris (ji niekada negyveno šiandiena). – Juk jūsų vaikai augs, juos reikės pastatyti ant kojų, suteikti gyvenimo pagrindą. Jūs turite žiūrėti atsakingai”. „Kažkur tai jau girdėjau”, - pagalvojo mama, bet neprisiminė kur.

Tą naktį mamytė sapnavo daugybę mažų vaikelių, gražių, ypatingų – jų kaktose švietė mėnuo, o plaukai buvo aukso ir sidabro spalvos. Jie beldė į namų duris, bet nė vienos neatsivėrė. Už jų gyveno Dėdės ir Tetos, tokie susirūpinę, pavargę ir liūdni, kad negalėjo išgirsti mažų rankyčių beldimo.

Mamytė atsibudo ir pirmąkart verkė iš liūdnumo, nes vieną akimirką buvo užmiršusi apie Duodančias Rankas. Duodančias viską: ir košę dubenėliuose, ir meilę širdelėse, ir šiandieną, ir rytojų.
Tada ji išmetė piliules ir nuėjo apkabinti tėvelio. Ir juodu skaitė pasaką su labai laiminga pabaiga.

O po metų tėtis ir mama susilaukė sūnelio – gražas gražaus, su angelo sparnais nugaroje. Bet juos matė tik tie, kas mylėjo…

Taip tėvai pasidarė labai turtingi. Bėgo metai. Namelis tapo mažas mažas. Ir jo gyvenimas nebebuvo toks paprastas – jis buvo kupinas įvairiausių spalvų, kvapų, o ypač garsų: šaukštelių skimbčiojimo, vežimėlio ratų girgždėjimo, lumzdelio melodijų, kojyčių trepsėjimo ir – labai retai – tylos, kuri mamytei skambėjo gražiausiai.

Prabėgo daug laiko. Vaikai užaugo ir paliko mažą mažą namelį. O vieną dieną visi aplankė savo tėvus su ypatingomis dovanomis.

Vyriausioji duktė padovanojo žvaigždžių šviesą jų akims.
Antroji atidavė savo karūną – kad visada atsimintų esą ypatingi. Trečioji dovanojo saulę – kad jų mintys visada būtų šviesios.
Jaunėlė – saulės zuikučius, kad neužmirštų viskuo džiaugtis.
Sūnus atidavė tėvams angelo sparnus – kad galėtų skristi, kai nebepaeis.

Ir jie matė, kad tai yra gera…

Ir tėvai tapo turtingi, bet ne visi tai matė..

Pasaka apie princą

Kartą gyveno jaunas princas, kuris viskuo tikėjo išskyrus tris dalykus. Jis netikėjo, kad yra princesės, jis netikėjo, kad kažkur šiame pasaulyje yra salos ir jis netikėjo į Dievą. Jo tėvas, karalius, jam buvo pasakęs, kad tokie dalykai neegzistuoja. Kadangi tėvo karalystėje nei salų, nei princesių, nei Dievo ženklų nebuvo, jaunasis princas tikėjo savo tėvu.

Tačiau vieną dieną princas pabėgo iš tėvo rūmų į kitą šalį. Dideliam jo nustebimui nuo kranto pažvelgęs į jūrą jis matė salas, o jose keistas ir nerimą jam keliančias būtybes, kurių jis nedrįso įvardinti. Kol jis ieškojo valties, kitame krante pasirodė vakariniais drabužiais apsirengęs vyras.

- Ar tai tikros salos? – paklausė jaunasis princas.
- Žinoma, kad tikros, - atsakė vyras vakariniais drabužiais.
- O tos keistos ir nerimą keliančios būtybės?
- Jos yra tikros princeses, - atsakė vyras.
- Tuomet Dievas irgi turi egzistuoti! – sušuko vaikinas,
- Aš esu Dievas, - atsakė vyras vakariniais drabužiais.

Tai išgirdęs jaunasis princas skubiai grįžo namo.
- Grįžai, - pasitiko sūnų karalius.
- Aš mačiau salas, princeses ir Dievą, - priekaištingai tarė jis karaliui, tačiau karalius liko nepajudinamas:
- Nėra tikrų salų, princesių ir Dievo. Jie neegzistuoja.
- Tėve, tačiau aš juos mačiau! – sušuko vaikinas

Karalius paklausė:
- Kaip buvo apsirengęs Dievas?
- Jis dėvėjo vakarinius drabužius, - atsakė karaliui vaikinas.
- Ar jo švarko rankovės buvo atraitotos?

Princas prisiminė, kad taip. Karalius šypsojosi.
- Vadinasi, ten buvo magas. Tu buvai apgautas, - pasakė karalius.

Po kurio laiko princas vėl nukeliavo tą patį krantą ir vėl sutiko vakariniais drabužiais apsirengusį vyrą.
- Mano tėvas, karalius, pasakė, kas tu esi, - tarė jis vyrui, norėdamas jį įžeisti.
- Tu mane apgavai, tačiau daugiau tau tai nepavyks. Dabar aš žinau, kad šios salos netikros, kaip ir princesės, nes tu esi magas.

Vyras vakariniais drabužiais šypsojosi:
- Tai tu esi apgautas, vaikine. Tavo tėvo karalystėje yra daugybė salų ir princesių. Tačiau tėvas tave užbūrė ir tu viso to nematai.

Princas liūdnai susimąstęs grįžo namo. Žiūrėdamas tėvui į akis tarė:
- Tėve, ar tiesa, kad tu esi netikras karalius, o tik magas?

Karalius nusišypsojo ir atsiraitojęs švarko rankoves tarė:
- Taip, mano sūnau, aš tik magas.
- Tuomet vyras krante buvo Dievas, - garsiai mastė vaikinas.
- Vyras krante taip pat buvo magas, - tarė tėvas.
- Tėve, turiu žinoti tiesą, tiesą, kuri yra daugiau nei magija!
- Nėra tiesos už magijos ribų, - atsakė jam karalius.

Princas nuliūdo ir nutarė nusižudyti. Karalius burtų pagalba iškvietė mirtį. Mirtis stovėjo prie durų ir viliojo princą. Princą krėtė šiurpulys. Jis prisiminė gražias, tačiau nerealias salas ir nerealias, tačiau gražias princeses.

- Labai gerai, - tarė princas. – Aš galiu tai pakelti.
- Matai, sūnau, - šypsojosi karalius, - Tu taip pat tampi magu.

Istorija apie krumpliaračius

Sakoma, kad protinga kito mintis geriau nei kvaila savo. Šį kartą perpasakosiu istoriją vaikams iš “Kabbalah Today” laikraštuko. Tai istorija apie visus mus - apie vaikus ir jų tėvelius, apie tai, iš kur mes atėjome, kaip mes čia atsiradome ir kaip mes sugrįšime Namo - į vietą, vadinamą “Viena Siela”.

Kartą seniai seniai mes buvo darniai sujungti, taip, kaip sujungti krumpliaračiai. Mus siejo bei jungė abipusis meilės ryšys. Kiekvienas iš mūsų buvo sujungtas su visais kitais ir tarp mūsų nebuvo jokių skirtumų ar atstumo. Mes dalinomės viskuo su visais ir viskas, kas buvo mano, buvo ir Tavo. Mes buvome vadinami “Viena Siela” ir mes buvome labai laimingi.

Bet staiga viskas pasikeitė.

Netikėtai egoistiniai troškimai išdygo mumyse ir sunaikino mūsų vientisumą ir laimę. Mes atsiskyrėme vienas nuo kito ir nupuolėme į šį pasaulį - tamsią, vienišą ir neteisingą vietą. Vietoje to, kad būtų valdomas meilės, šis pasaulis yra valdomas egoizmu paremtais įstatymais.

Vėliau mes pradėjome dominuoti prieš savo kaimynus ir naudojome kitus savo egoistiniams tikslams pasiekti. Mes troškome garbės ir pripažinimo, kad mums pavydėtų. Mes norėjome pinigų, daugybės pinigų! Tačiau ar gali pinigai duoti mums tai, ko trokštame? Mes netapome laimingi.. Netgi priešingai, mes pradėjome vieni kitų dar labiau nekęsti.

Vieną dieną mes tapome tokiais beviltiškais, kad staiga prisiminėme, kaip gyvenome prieš daugelį metų. Tada mes buvome laimingi, nes buvome vieni su kitais sujungti, kaip yra sujungti krumpliaračiai.

Kai tik TAI prisiminėme, pradėjome aistringai trokšti vėl pamilti vienas kitą, susijungti ir grįžti į nuostabią vietą, vadinamą “Viena Siela”. Taip ir padarėme.

Mes visi vėl susijungėme ir dar sykį supratome, kas yra tikroji LAIMĖ.