Kūrėjas davė kiekvienam iš mūsų galimybę gimti, augti, tobulėti, tapti kažkuo, kuo mes ir Jis norime būti. Visi mes buvome vaikais. Šiandien jau tokie nesame. Suaugome ir tapome "atsakingi". Tačiau mūsų dabartį formuoja mūsų praeitis. O praeitis - vienam tik vaikystė, kitam jau ir brandus suagusio žmogaus gyvenimas. Nelygu koks kiekvieno amžius.
Pasaulį po savęs paliksime tiems, kurie dabar dar tik mokosi vaikščioti, skaityti, pasakoti.. dirbti. .Užaugę jau jie kurs aplinką, kurią perduos žmonijos ateičiai. Ką mes gavome ir ką mes ruošiamės perduoti? Ar viskas taip gerai, kaip norėtume, kad būtų? Ar šiandienos vaikai rytoj gyvens pasaulyje, kuriame šviesu ir ramu, kuriame tarpusavio pagarba ir supratimas džiugins visuomenę?
Pagal tai, ko mes juos šiandien mokome, rezultatai bus tragiški. Ką galime pakeisti? Vienas iš būdų - rodyti tokį pavyzdį, gyventi taip, kaip įsivaizduojame geriausiai. Kitaip sakant, ne kalbėti apie tai, kokie turėtų būti vaikai, o patys būti tokie, kokie jie norėtume kad būtų. Kalba eina ne apie profesijas, pomėgius, pasaulio suvokimą, nors tai irgi yra imprintai, įtakos, kurias mes dažniausiai nesąmoningai perduodame vieni kitiems. O ypač vaikams. Kalba eina apie principus: pagarba, supratimas, tolerancija..
Kartais susimąstykime apie savo veiksmų pasekmes. Kad ir nekalta frazė: "Matai, taip gali tik geriausi." Tik geriausi gali viską. Tik jiems viskas leidžiama ir tik jie gali turėti ko nori. Geriausias mokykloje, geriausias tarp draugų, sporte, universitete ir t.t. Geriausio kulte egzistuoja taisyklė - geriausių nepadaugėja bėgant laikui. Elementari proporcija. Kiek varžybose pirmų vietų? Nebent sukurti daugiau varžybų! Tada ir pirmų vietų bus daugiau. Tuo pačiu ir geriausių. Na ir kas?
Visi esame unikalūs. O ypač vaikai. Kaip žavu matyti vaiką, kuris turi savo nuomonę, savo supratimą ir savo pasaulį, kuriame gyvena. Iš mūsų tą pasaulį jau atėmė įtakos, imprintai, nuomonės, ypač - patirtis. Vaikai jos turi mažiau, jie impulsyvūs, išradingi. Ir kiek daug jie gali kartu. Būtent "kartu" ir yra tai, kas juos gali nuvesti kitu keliu. Ne į "geriausių" lenktynes. Tokios jau vyksta keletą tūkstantmečių. Šio kelio pasirinkimas toli gražu nedžiugina. Mąstydamas taip, kaip ankščiau, ir gausi rezultatą tokį patį kaip ir ankščiau. Keiskime kelią, keiskime mąstymą, ieškokime kitų sprendimo būdų. Na.. nebent jaučiamės laimingi ir patenkinti rezultatu, kokį šiandien turime?
Kelias "kartu" susijęs su elementariais žaidimais, kuriuose vaikai būtų mokomi, kad tik bendrai visų pastangomis pasiektas rezultatas yra vertingas. Kad toks rezultatas yra daugiau negu "geriausio" pasiektas rezultatas. Dieviškoji aritmetika: 1+1>2. Taip jie mokysis kooperuotis, prisitaikyti prie bendrų interesų, bendrauti, sužinoti, kad kitas gali matyti tą patį dalyką kitaip. Taip jie patirs bendrą džiaugsmą. Ir jį patirs visi iki vieno. Nes kiekvienas bus prisidėjęs prie gerovės ir kartu jausis SVARBUS ir REIKALINGAS.
Beje, o kas sako, kad tai turėtų mokytis tik vaikai? Ar taip vyksta "geriausių lenktynės"?
Pagal tai, ko mes juos šiandien mokome, rezultatai bus tragiški. Ką galime pakeisti? Vienas iš būdų - rodyti tokį pavyzdį, gyventi taip, kaip įsivaizduojame geriausiai. Kitaip sakant, ne kalbėti apie tai, kokie turėtų būti vaikai, o patys būti tokie, kokie jie norėtume kad būtų. Kalba eina ne apie profesijas, pomėgius, pasaulio suvokimą, nors tai irgi yra imprintai, įtakos, kurias mes dažniausiai nesąmoningai perduodame vieni kitiems. O ypač vaikams. Kalba eina apie principus: pagarba, supratimas, tolerancija..
Kartais susimąstykime apie savo veiksmų pasekmes. Kad ir nekalta frazė: "Matai, taip gali tik geriausi." Tik geriausi gali viską. Tik jiems viskas leidžiama ir tik jie gali turėti ko nori. Geriausias mokykloje, geriausias tarp draugų, sporte, universitete ir t.t. Geriausio kulte egzistuoja taisyklė - geriausių nepadaugėja bėgant laikui. Elementari proporcija. Kiek varžybose pirmų vietų? Nebent sukurti daugiau varžybų! Tada ir pirmų vietų bus daugiau. Tuo pačiu ir geriausių. Na ir kas?
Visi esame unikalūs. O ypač vaikai. Kaip žavu matyti vaiką, kuris turi savo nuomonę, savo supratimą ir savo pasaulį, kuriame gyvena. Iš mūsų tą pasaulį jau atėmė įtakos, imprintai, nuomonės, ypač - patirtis. Vaikai jos turi mažiau, jie impulsyvūs, išradingi. Ir kiek daug jie gali kartu. Būtent "kartu" ir yra tai, kas juos gali nuvesti kitu keliu. Ne į "geriausių" lenktynes. Tokios jau vyksta keletą tūkstantmečių. Šio kelio pasirinkimas toli gražu nedžiugina. Mąstydamas taip, kaip ankščiau, ir gausi rezultatą tokį patį kaip ir ankščiau. Keiskime kelią, keiskime mąstymą, ieškokime kitų sprendimo būdų. Na.. nebent jaučiamės laimingi ir patenkinti rezultatu, kokį šiandien turime?
Kelias "kartu" susijęs su elementariais žaidimais, kuriuose vaikai būtų mokomi, kad tik bendrai visų pastangomis pasiektas rezultatas yra vertingas. Kad toks rezultatas yra daugiau negu "geriausio" pasiektas rezultatas. Dieviškoji aritmetika: 1+1>2. Taip jie mokysis kooperuotis, prisitaikyti prie bendrų interesų, bendrauti, sužinoti, kad kitas gali matyti tą patį dalyką kitaip. Taip jie patirs bendrą džiaugsmą. Ir jį patirs visi iki vieno. Nes kiekvienas bus prisidėjęs prie gerovės ir kartu jausis SVARBUS ir REIKALINGAS.
Beje, o kas sako, kad tai turėtų mokytis tik vaikai? Ar taip vyksta "geriausių lenktynės"?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą