Draugai

Mes draugaujame su odontologijos klinika http://www.beladenta.lt/Odontologijos_klinika Ši odontologijos klinika teikia puikias odontologines paslaugas: balina dantis, deda implantus, daro estetinį plombavimą, protezuoja.

My beloved music

http://www.youtube.com/watch?v=Dzafc58H_4E&feature=related

My beloved music

Tiesiog gera muzika:

http://www.youtube.com/watch?v=TC49Fd-a7D8

Dienos meditacija

Dažniausiai žmonės naudoja savo vaizduotę norėdami patenkinti savo žemuosius troškimus. Vieni nori sužavėti moterį, kiti pasiekti politines ambicijas, treti įveikti varžovus verslo srityje.. ir jų vaizduotė iš karto pajungiama į darbą, ji piešia jų veiklos sėkmę. Gali būti, kad jiems pasiseks, tačiau ką jie gero padarys dėl savo pačių evoliucijos, tobulėjimo?

Mokiniai mokosi naudoti vaizduotę kilniai, tobulinti save ir dirbti dėl gero visiems, visam pasauliui. Kodėl neįdarbinti vaizduotės, kad ji pieštų gėrį, intelektą, nuoširdumą, džiaugsmą ir grožį visoje žemėje? Jei taip dirbtume metų metus įsivaizduodami tik teigiamus vaizdinius, jie pradėtų realizuotis. Ir jei taip dirbančiųjų būtų vis daugiau ir daugiau, vaizdiniai realizuotųsi dar greičiau.

Omraam Mikhaël Aïvanhov

Šri Šri Ravi Šankaro išmintis

Šri Šri Ravi Šankaras rašo: "Ketinimas turi paskirtį, troškimas degina. Ketinimas turi tikslą. Troškimo tikslai nėra geri, nes troškimas visuomet susietas su laime ir joks įvykis ar objektas negali tavęs nunešti į laimę, kurios tu iš tiesų trokšti!"

Idealai ir ketinimas yra vertinami už viską labiau. Nes tik jie žmogui padeda eiti savo keliu namo.

Apie meditaciją

Dėkoju Dariui iš Panevėžio

Meditacija - judėjimas į esybės branduolį

Žodis "meditacija" siejamas su lotynų "meditatio" - "judantis į centrą". To proceso metu jūs patenkate į centrą, į savo esybės branduolį.

Žiūrėdami į save tarsi iš šalies, jūs daug ką naujo galite sužinoti apie save, apie tą žmogų, kurio iki šiol nesuprasdavote.

Meditacija - tai alternatyva

Kartais stebimės savo gyvenimo eiga. Nerimą kelia greita dienų, savaičių, mėnesių ir metų tėkmė. Atrodo, kad kiekvieni metai prabėga greičiau nei buvę prieš tai. Viena iš tokios savijautos priežasčių yra ta, kad mes nuolatos jaučiame, jog neturime pakankamai laiko dalykams, kuriuos norime padaryti. Ryte atsibundam, jau turėdami ilgą darbų sąrašą. Nieko stebėtino, kad grįžę namo iš darbo ar studijų įsitaisom priešais televizorių. Vidutiniškai televizorių žiūrime 20 valandų per savaitę, beveik kiekvieną dieną. Atrodo, kad mūsų gyvenimas yra padalintas į darbą, studijas, vaikščiojimą po parduotuves, bendravimą, televizoriaus žiūrėjimą ir miegą.
Meditacija yra alternatyva.

Kad galėtume pajusti meditacijos teikiamą naudą, mums reikia apmąstyti, kokias savo gyvenimo sritis norėtume puoselėti ir vystyti.

Kokie gali būti motyvai medituoti? Noras įveikti stresą, suteikti energijos protui, atverti širdį, rasti vidinę ramybę ir pasitenkinimą, atsisakyti nesveikų įpročių, priklausomybių, nuolatinio susirūpinimo, išgydyti senas žaizdas ir nuoskaudas, įveikti ligą ir skausmą, patirti vidinio gyvenimo gelmes ir savo santykį su būtimi.

K. Niši teigia: "Vis dar gaji nuomonė, kad meditacija yra būdas pabėgti nuo realaus gyvenimo ir jo problemų. Tai netiesa. Už meditaciją nieko nėra tikresnio, gyvenimiškesnio ir naudingesnio sveikatai!"

Meditacija yra liudijimas. Bet kas, kas daroma sąmoningai, - meditacija. Paukščių balsų klausymasis, vaikščiojimas, sėdėjimas gali tapti meditacija, jei tai daroma sąmoningai.
Pirmasis žingsnis į sąmoningumą yra mokymasis stebėti savo kūną. Kai tampama sąmoningu, prasideda stebuklas: kūnas labiau atsipalaiduoja, susiderina, jame pradeda sklisti gili taika, virpėti subtili muzika. Kai kūnas ir protas nurimsta, jie tarpusavyje susiderina, tarp jų atsiranda tiltas.

Kiekvieno vidinis pasaulis turi savo skonį, aromatą ir savą šviesą. Jis visiškai tylus, joks triukšmas negali ten patekti, bet pačiam ten galima įeiti. Viskas, kas atsitinka aplink, neveikia jo. Tai amžina tyla: viskas ateina ir nueina, bet ji išlieka visiškai ta pati - ta pati begarsė muzika, tas pats dieviškumo žavesys... Tyla tokia gili, nes ten nieko nėra, net mūsų. Iš tos tylos ateina meilė, betarpiškas žinojimas ir daug kitų palaiminimų.

"Pasistenkite kiekvieną dieną dešimčiai minučių nutraukti bet kokius savo darbus ir pasinerti į tylą. Tiesiog ramiai pasėdėkite. Nieko neveikite. Leiskite savo mintims laisvai plaukti, negalvokite apie nieką konkretaus. Po dešimties minučių grįžkite į realybę. Jus nustebins pasikeitusi jūsų savijauta." (pagal B. Berger).

Meditacijos metu mūsų smegenys pradeda veikti alfa dažniu. Alfa - tai tokia būsena, kai smegenų skleidžiamų srovių dažnis sulėtėja maždaug perpus už normalų dažnį. Paprastai tai būna prieš miegą arba tik pabudus. Tuo metu sunormalėja kraujo spaudimas, stabilizuojasi pulsas, įsitempę organai atsipalaiduoja, visas kūnas atgyja. Būdravimo metu mūsų smegenų dažnis siekia 14-21 virpesių per sekundę (ši būsena vadinama beta). Alfa fazėje smegenų dažnis siekia 7-14 virpesių per sekundę. Pasiekti šią būseną galima medituojant, monotoniškai dainuojant, per maldą, klausantis raminančios muzikos ir t.t. Alfa būsenos metu galima perprogramuoti save, pakeisti savo mąstymo stereotipus. Jūsų trokštama realybė materializuojasi tiesiog čia ir dabar.
Sąmoningai atliekami kasdieniniai buities darbai irgi gali tikti meditacijai. Kiekvieną savo rankos judesį galim jausti ir plaudami lėkštę, ir kaldami vinį į sieną. Svarbiausia tai daryti sąmoningai. Nesitikėdami iš meditacijos nieko, išskyrus galimybę patirti patį meditavimo procesą, gauname labai daug. Tas, kuris trokšta greito rezultato, negauna nieko. Svarbiausia ne rezultatas, o pati būsena, pats procesas.

Meditacija ir metodai

Medituoti reikia tylioje, ramioje aplinkoje. Patalpa turi būti išvėdinta, šilta ir sausa. Bandant medituoti reikia atsipalaiduoti, pasirūpinti, kad niekas netrukdytų. Vėliau sugebėsite medituoti ne tik namuose, bet ir gatvėje, darbe, žmonių minioje. Jūsų drabužiai turėtų būti patogūs, nevaržyti kūno.

Medituoti reikėtų likus bent dviem valandoms iki valgio ar praėjus keturioms valandoms po valgio. Geriausiai medituoti anksti ryte (5-6 val.) arba vakare (21-23 val.).

Siūloma eiti medituoti į gamtą. Jei tokios vietos nėra, galima užsidaryti savo kambario duris. Rekomenduojama turėti specialiai meditacijai skirtą kambarį, nes medituojant vienoje vietoje ta vieta tampa meditatyvia, sugeria meditacijos vibracijas. Patalpoje gali būti tylu, gali groti muzika, tinka aromatinių aliejų ar smilkalų kvapai.

Meditavimo poza turi būti tokia, kad būtų pamirštamas kūnas - tai reiškia įsikurti patogiai. Galima atsisėsti ant patogios kėdės, kad kojos lygiagrečiai remtųsi į grindis. Stuburas turi būti tiesus. Nugarą laikykite tiesiai, bet neįtempkite. Išlikite atsipalaidavę. Užmerkite akis ir stenkitės pajusti savo kojų pėdų apačią. Pajuskite jų sukibimą su žeme ir energiją, einančią iš žemės. Pakaušyje pajauskite traukimą į viršų taip, lyg jūsų galva būtų pakabinta už virvutės. Truputį įtraukite smakrą. Lengvai atitraukite stuburgalį ir pajuskite, kad jis nukreiptas į žemę. Liežuvį užrieskite prie viršutinio gomurio. Rankos delnais į viršų laisvai guli jums ant kelių. Sėdėti galima ir lotoso poza arba turkiškai sukryžiuotomis kojomis. Kaklas ir nugara turi būti vienoje tiesėje. Pirmiausiai atpalaiduokite kojų pėdas, po to blauzdas, klubus, kol prieisite iki pečių, kaklo, veido, akių, kaktos. Medituoti galima ir gulint, vaikštant, bėgant, šokant ir t. t. Pameditavę neskubėkite pasinerti į kasdieninius rūpesčius. Vis giliau ir giliau įkvėpdami iš naujo pajuskite visą savo kūną, palaipsniui atsimerkite, po to skaniai pasirąžykite.

Meditacija: laiminkite su meile

Kai tik iškyla problemų dėl kitų žmonių, palaiminkite šiuos asmenis ir problemas. Problemiškų ir jus erzinančių žmonių laiminimas su meile gali virsti stebuklu.

Pavyzdžiui, jei darbe kas nors jums kelia rūpesčių, pasistenkite įsivaizduoti tą asmenį ar situaciją, apgaubtą baltos dieviškosios meilės šviesos. Kelias minutes ramiai sėdėdami pamėginkite įsivaizduoti, kaip išsprendžiate problemą su šiuos asmeniu taikiu būdu ir su meile. Apgaubkite šį asmenį ar situaciją meile ir su meile palaiminkite. Jei esate vieni, garsiai ištarkite: "Laiminu tave (vardas), su meile."

Tuos pačius žodžius ištarkite ir galvodami apie kokią nors situaciją, pavyzdžiui: "Su meile laiminu šitą reikalą."

Stebuklas įvyksta ir tyliai laiminant su meile žmones, dėl kurių atsiduri nepalankioje situacijoje. Toks įspūdis, kad meilės siunčiami impulsai išjudina situaciją ir viskas pasikeičia.
Laiminkite savo gyvenimą, kūną, sveikatą, darbą, problemas, maistą, namus, praeitį, dabartį, vaikystę, ateitį, mokytojus, knygas, muziką, savo daiktus, įrankius, draugus, priešus, šeimą, partnerį, vaikus, tėvus, kolegas darbe, automobilį, savo pinigus, atlyginimą, skolas, sąskaitas, savo gatvę, kaimynus, savo šalį, planetą, saulę, mėnulį, žvaigždes, visatą... Visa apgaubkite savo meile ir palaiminkite.

Amžinybės prisilietimas

Gyvenimas toks trapus.. Mylėkite artimą, džiaukitės kiekviena akimirka, praleista kartu su juo. Tai neįkainojama.. Ir kodėl tik palietus amžinybės rankai mes atsibundame ir pagaliau įvertiname, kokie turime būti dėkingi..

Sau pačiam. Markas Aurelijus

Žmonės ieško vienatvės, bėga į kaimą, į kalnus, prie jūros; ir tu įpratai užvis labiau geisti šito. Tačiau neprotingi yra tie norai, juk bet kur ir bet kada panorėjus galima pasitraukti į patį save. Ir niekur žmogui nėra nei ramiau, nei maloniau kaip savo sieloje, ypač jeigu joje yra tai, į ką įsižiūrėjęs žmogus iš karto pasijunta visiškai ramus.

Ramybe aš vadinu sielos pussiausvyrą. Taigi kuo dažniau pasišalink į šį prieglobstį ir atsinaujink. Tegu būna trumpos ir esminės tos taisyklės, kurių pakanka išsklaidyti liūdesiui, kad grįžtum susitaikęs su tais dalykais, prie kurių grįžti. Ir kuo tau piktintis? Žmonių sugedimu?

Pagalvok dar kartą apie tai, kad protingos būtybės yra sukurtos viena kitai, kad pakantumas yra teisingumo dalis, kad žmonės klysta prieš savo valią ir kad daugybė tų, kurie pykosi, įtarinėjo, nekentė, varžėsi, galų gale numirė ir pavirto dūlėsiais, ir nusiramink.

O gal tu nepatenkintas tuo, kas tau skirta visumos? Tada prisimink dvejopą požiūrį, kad viską lemia arba apvaizda, arba atomai, ir tuos teiginius, kuriais įrodoma, kad pasaulis primena valstybę. O gal tave kamuoja kūno negalavimai?

Prisimink, kad siela nesusimaišo su lygesniu ar šiurkštesniu kvėpavimu, jeigu tik ji apsiriboja pati savimi ir suvokia savo galią; prisimink visa, ką esi girdėjęs apie sielvartą ir džiaugsmą ir susitaikyk. O gal tave vilioja šlovė?

Pažiūrėk, kaip greitai viskas užmirštama ir kokia neišmatuojama amžinybė tęsiasi prieš mus ir po mūsų; kokia tuščia ta šlovė, kaip nepastovu ir abejotina tai, kas laikoma šlove, ir kokia maža ta erdvė, kuria šlovė apsiriboja. Juk visa žemė yra tik taškas, ir koks mažytis tas kampelis, kuriame tu gyveni; o kiek čia tokių, kurie tave šlovins, ir kas jie?

Taigi prisimink pagaliau tą savo prieglobstį, į kurį gali pasitraukti, ir, svarbiausia, nesiblaškyk ir nesiplėšyk, bet būk laisvas ir žiūrėk į visus dalykus, kaip dera vyrui, žmogui, piliečiui, mirtingai būtybei. Iš tiesų, kuriomis privalai vadovautis, ypač turėk galvoje dvi: pirma, kad išoriniai dalykai nepaliečia sielos, bet nejudėdami pasilieka už jos, o visi nerimai kyla vien tik iš vidinio įsitikinimo.

Antra, visa tai, ką tu matai, keičiasi ir nyksta; nuolatos galvok apie tai, kiek pasikeitimų tu jau pats pergyvenai. Pasaulis - kitimas, gyvenimas - įsitikinimas.

Apie piktžoles ir analogijas

Žmogus žinias suvokia ir įsisavina per analogijos principą. “Kaip danguje taip ir žemėje” - sako išmintingi žmonės. Tie patys dėsniai galioja ir proto lygmenyje. Suvokęs žemiškuosius ar gamtos procesus žmogus gali suvokti tai, kas vyksta aukščiau jo - dvasiniuose planuose.

Kiekvienam duotas nuostabus instumentas - protas, kurio pagalba jis gali kurti. Protas minta informacija, kurią gauna kasdien didžiuliais kiekiais įvairiausiais būdais. Pavyzdžiui: televizija, laikraščiai, internetas, telefonas.. draugai, artimieji, nepažystamieji… Protas nė minutės nenustoja dirbti. Tą jau įrodė įvairūs moksliniai tyrimai. Tik vienu atveju protas aktyviai dalyvauja ir tai vadiname sąmoningumu, kitu atveju jis pasyviai dėlioja šį didžiulį iš aplinkos priimtą informacijos kiekį į savo stalčiukus. Tai vyksta miegant. O didžiausia mįslė ir siekiamybė, kuri ir šiandien vylioja žmones, yra sugebėjimas valdyti protą, tapti jo šeimininku, o ne vergu. Tapus proto šeimininku žmogus tampa ir savo būties, būsenų ir, kartu, viso savo likimo šeimininku.

Mūsų protą galime prilyginti dirvai. Du jo pradai: vyriškasis ir moteriškasis visuomet aktyvūs ir dirba žmogaus labui. Vyriškasis pradas atsakingas už idėją, moteriškasis - už jos įgyvendinimą. Valia - tai atsakingai dirbantis sodininkas, kuris prižiūri, kad moteriškajame prade, dirvoje, dygtų tik naudingi, derlingi kultūriniai augalai. Sėklas sodininkas atrenka savo nuožiūra, o sėklos - tai vyriškojo prado idėjos. Mūsų valios darbas ypač reikšmingas ir reikalingas norint pasiekti rezultatą - kultūriniais, derlingais augalais džiuginantį sodą.

Tačiau kas vyksta, jei sodininkas pasirenka sode pasodinti neaiškios kilmės ar jam įsiūlytas svetimas sėklas? Jei jas įsigydamas jis pasikliauja jų išvaizda, nežino, kas iš jų išaugs. Jei jas parduoda nenuoširdus pardavėjas, siekiantis savanaudiškų tikslų? Tokiu būdų įgytos ar įsigytos sėklos dirvoje sudygsta kartu su kultūriniais augalais. Iš pradžių sodininkui sunku atskirti, kurie iš tų augalų kultūriniai, o kurie netinka jo sodui. Ilgainiui piktžolės ima stiebtis vis aktyviau, nes jų prigimtis taip reikalauja. Panaudodamos sodininko skiriamą energiją visiems augalams jos užgožia kultūrinius augalėlius, kurie nebegauna saulės ir lietaus. O jiems jo reikia daug ir kasdien. Dėmesys, saulė ir lietus tai jų maistas.

Sode suvešėjus piktžolėms kultūriniai augalai pamažu silpsta, o piktžolės dauginasi. Sodininkas nebežino ką daryti! Norint sutvarkyti daržą jau reikia ne tik rauti piktžoles, tačiau jas naikinti naudojant įvairius preparatus ir net kviesti pagalbą..

Todėl piktžoles proto sode rauti reikia iš karto, o dar geriau - jų visai neįsileisti.

Ramybės ir šviesos!

Dienos meditacija

Gyvenimas bendruomenėje reikalauja žinoti kaip prisitaikyti. Priklausomai nuo aplinkybių, prisitaikymas reiškia ir supratimą, atvirumą naujovėms ir taktą, pajuntant ką pasakyti ir ko nesakyti ir parenkant tam tinkamą momentą.

Dvasingi žmonės mano, jog svarbu rasti tinkamą poziciją nedarant lengvatų ar ieškant moralinio gyvenimo kompromisų. Todėl dvasingas žmogus turi žinoti kaip prisitaikyti kartu išsaugodamas tikėjimą savo idealais ir dieviškiesiems įsitikinimams bei nepajudinamas meilėje ir tikėjime.

Sugebėjimas prisitaikyti šia prasme priklauso nuo žmogaus charakterio paslankumo ir intelekto subtilumo.

Omraam Mikhaël Aïvanhov

Dienos meditacija

“Kiekvienas yra laisvas pasirinkti savo kelią; netgi galime nuspręsti atsiskirti nuo Kūrėjo, tačiau koks tada laukia likimas? Tie, kurie atsiskiria nuo Dievo, kurie nenori būti šviesose, kokius planus jie kuria? Tie planai labai įprasti: jie nori tapti turtingais, galingais ir įžymiais; tada jie nori pavalgyti, išgerti ir patenkinti kiekvieną malonumą.

Ir kadangi jų idealas yra toks vidutiniškas, jie sukasi aplink naršydami po žemuosius sluoksnius, kur jų laukia tik nusivylimai ir nepasitenkinimas.

Vien žinodamas koks yra kieno idealas, tu gali numatyti jo ateitį: jis nueis ten, kur jį nuves idealas. Negali būti lengviau tiems su Įšventintųjų Mokslo žiniomis nuspėti kitų ateitį. Kai tu matai, kuriais bėgiais važiuoja traukinys, tu gali tiksliai pasakyti, koks to traukinio kelionės tikslas ir kur jį nuves kelionė.”

Omraam Mikhaël Aïvanhov

Pasaka. Juos matė tik tie, kas mylėjo

Vieną kartą mažame namelyje gyveno vyras ir moteris. Jųdviejų pasaulis buvo labai paprastas: jie dirbo paprastus darbus, valgė paprastą maistą, pirko paprastus pirkinius ir viską darė paprastai – nesigailėdami, ko nebuvo vakar, ir negalvodami, kas bus rytoj. Vyras ir moteris visada gyveno šiandien, o užvis labiausiai stengėsi šiandien mylėti. Rytais juodu pasakodavo vienas kitam savo sapnus, dieną trumpam išsiskirdami ilgam atsisveikindavo (dėl visa ko), o vakarais sekdavo pasakas.

„Gyveno kitąkart tokia moteriškė, ir užsigeidė ji mažučio vaikelio, tik nežinojo, iš kur jį gauti…” – sykį skaitė jie apie Coliukę. Ir suprato, kaip labai jų paprastam pasaulėliui trūksta vaikų…

Po metų jiems gimė duktė – graži graži, rimta ir protinga. O jos didelėse akyse švietė dvi žvaigždės.
Bet jas matė tik tie, kas mylėjo…
Vyras ir moteris dabar tapo tėčiu ir mama.
Jie ir toliau gyveno mažame namelyje, bet jų gyvenimas jau nebebuvo toks paprastas kaip anksčiau: dienos ir naktys susimaišė, o daiktai užmiršo savo įprastas vietas.

Po dvejų metų tėtis ir mama susilaukė antros dukrytės – gražios gražios, šokolado spalvos akimis ir su spindinčia karūna ant galvos. Bet ją matė tik tie, kas mylėjo…

Mažame namelyje buvo mažiau vietos, bet daugiau juoko ir kojyčių trepsėjimo. Lauke tarsi vėliavos plazdėjo padžiauti vystyklai. Ir jie matė, kad tai yra gera.

Prabėgo dar keletas metų ir šeimai gimė trečioji dukrelė – šviesi šviesi, su saule kaktoje. Bet ir ją matė tik tie, kas mylėjo…

Vieną dieną tėtį aplankė Toks Dėdė ir pasakė, kad neatsakinga turėti tokį mažą namelį ir tiek daug burnų.
Kad reikia apie viską pagalvoti. Ypač pagalvoti – kas bus rytoj?! Ar užtektinai bus duonos ir batų?
Tėtis ir mama atsisėdo ir pradėjo galvoti. Tikrai: namelis mažas, burnytės išžiotos, o kojytės trepsi… O kas bus rytoj? Ir jiems pasidarė taip liūdna ir net baisu, nes niekaip negalėjo sužinoti, kas bus rytoj: ar užteks duonos ir batų?..

Jie taip pavargo begalvodami, kad užmiršo prieš miegą paskaityti pasaką ir vienas kitą pabučiuoti.
Bet, laimei, tą naktį juodu susapnavo Viską Duodančias Rankas ir atsibudo kupini ramybės – tokios didelės, kad vėl galėjo gyventi ankstesnį paprastą gyvenimą.

Na, ne visai paprastą, mat po kiek laiko jiems gimė ketvirtoji dukrytė – linksma linksma, o kai šypsodavosi, ant jos skruostų žaisdavo saulės zuikučiai. Bet juos matė tik tie, kas mylėjo…

Jų namelis tapo dar mažesnis, bet širdyse buvo erdvu. Kiekvieną rytą savo dubenėliuose jie rasdavo tiek košės, kiek reikėdavo jų pilvukams. Ir sulaukdvo tiek meilės, kiek reikėdavo jų širdelėms. Ir jie matė, kad tai yra gera…

Vieną dieną mamytę aplankė Tokia Teta. Ji nužvelgė keturias mergaites (nepastebėdama nei karūnos, nei saulės, nei žvaigždžių, nei saulės zuikučių) ir nusišypsojo šypsena iš žurnalų moterims viršelių. Teta sakė labai mylinti jų šeimą ir galvojanti apie jos ateitį.

Todėl ir atnešusi Ramios Ateities piliulių – spalvotų ir skanių. „O kas tai yra rami ateitis?” – paklausė mamytė, kuri visada gyveno šiandiena.
„Na, tai užtikrinta, garantuota ateitis”, - atsakė moteris (ji niekada negyveno šiandiena). – Juk jūsų vaikai augs, juos reikės pastatyti ant kojų, suteikti gyvenimo pagrindą. Jūs turite žiūrėti atsakingai”. „Kažkur tai jau girdėjau”, - pagalvojo mama, bet neprisiminė kur.

Tą naktį mamytė sapnavo daugybę mažų vaikelių, gražių, ypatingų – jų kaktose švietė mėnuo, o plaukai buvo aukso ir sidabro spalvos. Jie beldė į namų duris, bet nė vienos neatsivėrė. Už jų gyveno Dėdės ir Tetos, tokie susirūpinę, pavargę ir liūdni, kad negalėjo išgirsti mažų rankyčių beldimo.

Mamytė atsibudo ir pirmąkart verkė iš liūdnumo, nes vieną akimirką buvo užmiršusi apie Duodančias Rankas. Duodančias viską: ir košę dubenėliuose, ir meilę širdelėse, ir šiandieną, ir rytojų.
Tada ji išmetė piliules ir nuėjo apkabinti tėvelio. Ir juodu skaitė pasaką su labai laiminga pabaiga.

O po metų tėtis ir mama susilaukė sūnelio – gražas gražaus, su angelo sparnais nugaroje. Bet juos matė tik tie, kas mylėjo…

Taip tėvai pasidarė labai turtingi. Bėgo metai. Namelis tapo mažas mažas. Ir jo gyvenimas nebebuvo toks paprastas – jis buvo kupinas įvairiausių spalvų, kvapų, o ypač garsų: šaukštelių skimbčiojimo, vežimėlio ratų girgždėjimo, lumzdelio melodijų, kojyčių trepsėjimo ir – labai retai – tylos, kuri mamytei skambėjo gražiausiai.

Prabėgo daug laiko. Vaikai užaugo ir paliko mažą mažą namelį. O vieną dieną visi aplankė savo tėvus su ypatingomis dovanomis.

Vyriausioji duktė padovanojo žvaigždžių šviesą jų akims.
Antroji atidavė savo karūną – kad visada atsimintų esą ypatingi. Trečioji dovanojo saulę – kad jų mintys visada būtų šviesios.
Jaunėlė – saulės zuikučius, kad neužmirštų viskuo džiaugtis.
Sūnus atidavė tėvams angelo sparnus – kad galėtų skristi, kai nebepaeis.

Ir jie matė, kad tai yra gera…

Ir tėvai tapo turtingi, bet ne visi tai matė..

Pasaka apie princą

Kartą gyveno jaunas princas, kuris viskuo tikėjo išskyrus tris dalykus. Jis netikėjo, kad yra princesės, jis netikėjo, kad kažkur šiame pasaulyje yra salos ir jis netikėjo į Dievą. Jo tėvas, karalius, jam buvo pasakęs, kad tokie dalykai neegzistuoja. Kadangi tėvo karalystėje nei salų, nei princesių, nei Dievo ženklų nebuvo, jaunasis princas tikėjo savo tėvu.

Tačiau vieną dieną princas pabėgo iš tėvo rūmų į kitą šalį. Dideliam jo nustebimui nuo kranto pažvelgęs į jūrą jis matė salas, o jose keistas ir nerimą jam keliančias būtybes, kurių jis nedrįso įvardinti. Kol jis ieškojo valties, kitame krante pasirodė vakariniais drabužiais apsirengęs vyras.

- Ar tai tikros salos? – paklausė jaunasis princas.
- Žinoma, kad tikros, - atsakė vyras vakariniais drabužiais.
- O tos keistos ir nerimą keliančios būtybės?
- Jos yra tikros princeses, - atsakė vyras.
- Tuomet Dievas irgi turi egzistuoti! – sušuko vaikinas,
- Aš esu Dievas, - atsakė vyras vakariniais drabužiais.

Tai išgirdęs jaunasis princas skubiai grįžo namo.
- Grįžai, - pasitiko sūnų karalius.
- Aš mačiau salas, princeses ir Dievą, - priekaištingai tarė jis karaliui, tačiau karalius liko nepajudinamas:
- Nėra tikrų salų, princesių ir Dievo. Jie neegzistuoja.
- Tėve, tačiau aš juos mačiau! – sušuko vaikinas

Karalius paklausė:
- Kaip buvo apsirengęs Dievas?
- Jis dėvėjo vakarinius drabužius, - atsakė karaliui vaikinas.
- Ar jo švarko rankovės buvo atraitotos?

Princas prisiminė, kad taip. Karalius šypsojosi.
- Vadinasi, ten buvo magas. Tu buvai apgautas, - pasakė karalius.

Po kurio laiko princas vėl nukeliavo tą patį krantą ir vėl sutiko vakariniais drabužiais apsirengusį vyrą.
- Mano tėvas, karalius, pasakė, kas tu esi, - tarė jis vyrui, norėdamas jį įžeisti.
- Tu mane apgavai, tačiau daugiau tau tai nepavyks. Dabar aš žinau, kad šios salos netikros, kaip ir princesės, nes tu esi magas.

Vyras vakariniais drabužiais šypsojosi:
- Tai tu esi apgautas, vaikine. Tavo tėvo karalystėje yra daugybė salų ir princesių. Tačiau tėvas tave užbūrė ir tu viso to nematai.

Princas liūdnai susimąstęs grįžo namo. Žiūrėdamas tėvui į akis tarė:
- Tėve, ar tiesa, kad tu esi netikras karalius, o tik magas?

Karalius nusišypsojo ir atsiraitojęs švarko rankoves tarė:
- Taip, mano sūnau, aš tik magas.
- Tuomet vyras krante buvo Dievas, - garsiai mastė vaikinas.
- Vyras krante taip pat buvo magas, - tarė tėvas.
- Tėve, turiu žinoti tiesą, tiesą, kuri yra daugiau nei magija!
- Nėra tiesos už magijos ribų, - atsakė jam karalius.

Princas nuliūdo ir nutarė nusižudyti. Karalius burtų pagalba iškvietė mirtį. Mirtis stovėjo prie durų ir viliojo princą. Princą krėtė šiurpulys. Jis prisiminė gražias, tačiau nerealias salas ir nerealias, tačiau gražias princeses.

- Labai gerai, - tarė princas. – Aš galiu tai pakelti.
- Matai, sūnau, - šypsojosi karalius, - Tu taip pat tampi magu.

Istorija apie krumpliaračius

Sakoma, kad protinga kito mintis geriau nei kvaila savo. Šį kartą perpasakosiu istoriją vaikams iš “Kabbalah Today” laikraštuko. Tai istorija apie visus mus - apie vaikus ir jų tėvelius, apie tai, iš kur mes atėjome, kaip mes čia atsiradome ir kaip mes sugrįšime Namo - į vietą, vadinamą “Viena Siela”.

Kartą seniai seniai mes buvo darniai sujungti, taip, kaip sujungti krumpliaračiai. Mus siejo bei jungė abipusis meilės ryšys. Kiekvienas iš mūsų buvo sujungtas su visais kitais ir tarp mūsų nebuvo jokių skirtumų ar atstumo. Mes dalinomės viskuo su visais ir viskas, kas buvo mano, buvo ir Tavo. Mes buvome vadinami “Viena Siela” ir mes buvome labai laimingi.

Bet staiga viskas pasikeitė.

Netikėtai egoistiniai troškimai išdygo mumyse ir sunaikino mūsų vientisumą ir laimę. Mes atsiskyrėme vienas nuo kito ir nupuolėme į šį pasaulį - tamsią, vienišą ir neteisingą vietą. Vietoje to, kad būtų valdomas meilės, šis pasaulis yra valdomas egoizmu paremtais įstatymais.

Vėliau mes pradėjome dominuoti prieš savo kaimynus ir naudojome kitus savo egoistiniams tikslams pasiekti. Mes troškome garbės ir pripažinimo, kad mums pavydėtų. Mes norėjome pinigų, daugybės pinigų! Tačiau ar gali pinigai duoti mums tai, ko trokštame? Mes netapome laimingi.. Netgi priešingai, mes pradėjome vieni kitų dar labiau nekęsti.

Vieną dieną mes tapome tokiais beviltiškais, kad staiga prisiminėme, kaip gyvenome prieš daugelį metų. Tada mes buvome laimingi, nes buvome vieni su kitais sujungti, kaip yra sujungti krumpliaračiai.

Kai tik TAI prisiminėme, pradėjome aistringai trokšti vėl pamilti vienas kitą, susijungti ir grįžti į nuostabią vietą, vadinamą “Viena Siela”. Taip ir padarėme.

Mes visi vėl susijungėme ir dar sykį supratome, kas yra tikroji LAIMĖ.

10 efektyviausių būdų pagerinti atmintį

Žmogaus smegenys yra daugybę atsiminimų sauganti biblioteka. Tam tikra prasme už atmintį atsakinga smegenų dalimi galime vadinti Amonio ragą (hippocampus), kuris padeda paskirstyti medžiagą iš laikinosios atminties saugyklos į pastovią atmintį. Tačiau tai tik dalis darbo.

Ar dažnai susimąstome, kodėl vieni ar kiti prisiminimai išlieka ilgiau, esant reikalui, juos lengviau atgaminti. Kaip vyksta informacijos saugojimas, kai reikia trumpam prisiminti telefono numerį? Šiame straipsnyje rasite patarimus kaip padėti sau geriau prisiminti bei efektyviau organizuoti savo atminties biblioteką.

10 būdas

Mokslininkai ištyrė, kad tam tikras nedidelis gėrimo (alkoholinio!) kiekis sustiprina atsiminimus. Tik jo turi būti ne per daug, nes vėliau skanavimo procesas gali virsti visiška užmarštimi arba alkoholizmu.

9 būdas

Stresas, pyktis, rūpestis, kitaip sakant, depresija, žaloja mūsų atminties struktūras. Tai trukdo susikaupimui, o susikaupti negalime, nes negalime atsiminti tam tikrų dalykų, kurių tuo metu mums reikia. Uždaras ratas! O pasirodo, priežasties reiktų ieškoti savo būsenoje.

8 būdas

Judėkite. Judant kūne efektyviau vyksta medžiagų apykaita. Reikalingos medžiagos, tame tarpe ir deguonis, aplanko smegenis bei paskatina smegenų procesus. Mankšta, fiziniai pratimai ne tik treniruoja kūną, tačiau ir smegenis.

7 būdas

Vizualizuokite ir susiekite. Norėdami atsiminti įvykį, daiktą, frazę vizualizuokite juos arba susiekite su vaizdu.

6 būdas

Aštuonios sekundės yra laikas, per kurį jūs visiškai sukoncentruojate dėmesį į kažką, ką jums reikia efektyviai perkelti iš laikinos atminties į pastovią. Įsijauskite į jus tuo metu supančią aplinką, išgyvenkite šią akimirką. Užsibūkite joje. Sumažinkite trukdžius, tokius kaip muzika ar telefonas. Svarbius dalykus, kuriuos norite įsiminti, pakartokite garsiai.

5 būdas

Vardus įsiminsite geriau, jei juos pakartosite iš karto susipažinę bei pabandysite susieti juos su veidu. Mokslininkai sako, kad taip darantiems atsiminti naujo pažystamo vardą tikimybė yra 30 % didesnė. Vizualizuokite. Įsidėmėkite išskirtinius žmogaus bruožus.

4 būdas

Norėdami įsiminti ilgus skaičius, pavyzdžiui telefono numerį, išskaidykite jį dalimis bei suteikite skaičių deriniams rimą arba rimtą. Susiekite juos su jums žinomomis datomis ar skaičiais.

3 būdas

Ypač lengvai atsimename mums svarbius, dažnai kartojamus veiksmus, dalykus. Susiekite norimą atsiminti informaciją su jums šiais dalykais. Tai padės prisiminti.

2 būdas

Atsiminimui audokite kasdienius daiktus iš savo aplinkos. Jei ketvirtadienį turite apsilankyti pas gydytoją ir šis susitikimas jums ypač svarbus, panaudokite tam savo laikrodį ar kitą dažnai naudojamą ir matomą daiktą ir vizualizuokite gydytoją ir šalia jo savo laikrodį. Tokia asociacija padės jums kaskart pažvelgus į laikrodį prisiminti būsimą susitikimą. Tam puikiai gali tikti ir arbatos puodelis, šaldytuvas, toasteris ar kitas daiktas.

1 būdas

Manote, kad tai labai paprasta? Čia ir slypi visas šių patarimų grožis. Neužtenka vien žinoti, reikia ir praktikuotis. Tai turi tapti jūsų įpročiu, o vėliau pradėsite pastebėti rezultatus. Vienas iš būdų patiems šiuos patarimus prisiminti ir naudoti – mokyti to kitus. Taip jūs atnaujinsite savo žinias ir ištrauksite jas iš atminties knygų lentynos.

Kaip sakoma: „praktika padarys jus tobulus“. Sėkmės.

Šaltinis:

http://health.howstuffworks.com/10-ways-to-improve-memory.htm

Pirkinių sąrašas

oteris, apsimuturiavusi per didelio dydžio rūbais, įžengė į maisto prekių krautuvėlę. Prisiartinusi prie parduotuvės savininko, tyliu nuolankiu balsu paklausė, ar galėtų gauti prekių skolon. Paaiškino, kad jos vyras sunkiai serga, todėl negali dirbti, o reikia išmaitinti keturis vaikus.
Bakalėjininkas supūškė ir liepė jai dingti iš akių.
Moteris giliai maldavo:
- Malonėkite, pone! Atnešiu jums pinigus, kai tik galėsiu.
Parduotuvės šeimininkas su pasidygėjimu atšovė, kad jis niekada nedalija prekių skolon, o, be to, mieste esama ir kitų parduotuvių.
Šią sceną stebėjęs pirkėjas pridėjo prie šeimininko ir paragino, kad šis bent jau iš dalies patenkintų nelaimėlės prašymą.
Bakalėjininkas nenoriai burbtelėjo moteriai:
- Turite pirkinių sąrašą?
Su vilties gaidele balse moteris linktelėjo galva:
- Taip, pone.
- Gerai, - nutęsė prekybininkas. - Padėkite savo sąrašą ant svarstyklių lėkštės. Jums duosiu tiek prekių, kiek svers sąrašas.
Moteris, panarinusi galvą akimirką svyravo, po to išsitraukė iš rankinės popieriaus lakštelį ir greitomis kažką ant jo užrašė, o tuomet atsargiai padėjo lapelį ant svarstyklių, nepakeldama akių.
Bakalėjininkas ir pirkėjas iš nuostabos išsižiojo: mat svarstyklių lėkštė tuoj pat nusviro iki pat galo ir tokioje padėtyje pasiliko. Bakalėjininkas, spoksodamas į svarstykles, sumurmėjo:
- Negaliu patikėti!
Pirkėjas šyptelėjo, o šeimininkui neliko nieko kito, kaip krauti maisto produktų paketus ant kitos svarstyklių lėkštės. Dėjo dėžutes ir skardines, tačiau svarstyklės nejudėjo. Jis krovė ir krovė, o jo veidas darėsi vis niūresnis.
Galiausiai pačiupo popieriaus lapelį ir įsmeigė į jį akis, pamėlęs iš pykčio. Tai nebuvo prekių sąrašas. Tai buvo malda: “Mano Tėve, Tu žinai mano padėtį ir žinai, ko man reikia: viską sudedu į Tavo rankas”.
Nejaukioje tyloje bakalėjininkas padavė moteriai viską, ko jai reikėjo. Varguolė padėkojo ir išėjo iš parduotuvės.

Bruno Ferrero “Mes turime sparnus”

Miegokite: snūduriavimas daro jus protingesniais

Snūduriuojant smegenys intensyviai apdoroja informaciją, kurią mes įsisavinome per dieną. Miegas sustiprina atsiminimus ir, netgi, pašalina nereikalingas detales bei nesusijusią informaciją, tuo tarpu galvoje lieka tik svarbiausi dalykai. Mūsų smegenys dirba ir miegant. Jos ieško atmintyje paslėptų ryšių ir sprendžia problemas, ties kuriomis dirbome pabudę.

1865 m. Friedrichas Augustas Kekulė atsibudo nuo keisto sapno: jis įsivaizdavo gyvatę, besisukančią į ratą ir kandančią savo pačios uodegą. Kaip ir daugumo to meto organinės chemijos atstovų, Kekulė karštligiškai dirbo, norėdamas išsiaiškinti tikrąją benzeno cheminę struktūrą. Tačiau Kekulės sapnas apie gyvatę, rijančią savo pačios uodegą, padėjo jam tiksliai suvokti, kad benzeno struktūros formuoja žiedą. Ši įžvalga praskynė kelią naujam organinės chemijos supratumui bei pelnė Kekulei kilmingojo titulą.

Tikriausiai dažnas iš mūsų girdėjo panašią istoriją apie dar vieną garsų mokslininką, Dmitrijų Mendelejevą, 1869 m. pristatučiusį visą šimtmetį aplenkusią periodinę elemetų lentelę. Sutapimais šiuos du atsitikimus pavadinti sunku ir panašių potyrių galėtume papasakoti kiekvienas, atkreipęs dėmesį į pirmą mintį ar aiškų sprendimą, aplankiusį ankstyvą rytą tik prabudus.

Dažnai galvodami, kad smegenys turi pailsėti nuo intensyvaus darbo, esame kiek netikslūs. Mokslas jau įrodė, kad smegenys apskritai nesiilsi. Tiesiog naktį jos užsiima kita veikla: apdoroja informaciją. Aktyviai rinkdami žinias, mąstydami, jausdami, patirdami.. per dieną mes sukaupiame didžiulius informacijos kiekius. Ir tik retą dalį to mums pavyksta iš karto įsisavinti. Miego metu visa tai daro smegenys, pristabdžiusios išorinius jutiklius, dirgiklius ir atjungusios informacijos priėmimo funkcijas. Gali būti , kad jos tiesiog nepajėgios dienos metu kartu ir rinkti informaciją, ir ją visiškai įsisavinti. Miegant informacija rūšiuojama, skirstoma, kuriasi atminties struktūros, pamirštame nenaudingus dalykus ir susiejame svarbius.

Žinodami šį smegenų darbo principą galime būti kiek atlaidesni tiek sau, tiek kitiems. Juk tai reiškia, kad informacija geriausiai įsisaviname ne tik nuolat ją kartodami, apie ją galvodami, o ir miegodami..

Susiję nuorodos:

Pilnas straipnis [EN]

Leistina ir draudžiama

Satsangas su Anilu Kumaru

2000 m. spalio 29 d.

Kiekvienos srities veikla turi tam tikras taisykles, kurių turime laikytis. Pvz., mokslinius eksperimentus mes atliekame laboratorijoje pagal nustatytus reikalavimus: taip reikia daryti, o taip – negalima. Ir mokyklose, ir koledžuose, ir universitetuose yra konkrečios taisyklės, kurių laikomės. Pvz.: nevėluoti į paskaitas, gerai mokytis ir pan. Ir yra tam tikrų draudimų, pvz.: nerūkyti mokyklos ar koledžo teritorijoje, negerti alkoholinių gėrimų. Kaip piliečiai, mes taip pat turime laikytis tam tikrų elgesio normų. Pvz.: būti sąžiningi, sakyti tiesą, padėti kitiems, nežudyti, nevogti, nesisavinti kito žmogaus turto.

Taigi kiekviena sritis turi šių „leidimų“ ir „draudimų“, ir kai jų laikomės, esame ramūs ir taikūs. Ir nurodymų, ir draudimų reikia laikytis vienu metu. Štai pavyzdys. Vienas garsus pramonininkas paklausė Svamio: „Svami, mes darome tam tikrų blogų dalykų, bet darome ir gerų. Darydami gera, gauname gerus rezultatus. Kai darome bloga, mums atlyginama tuo pačiu – bausme. O gal geri darbai sunaikina blogus darbus?“

Svamis atsakė: „Dvasingumas – ne verslas! Už visus gerus darbus bus atlyginta geru. O už visus blogus bus ir atitinkamas atpildas. Negalite išvengti blogų darbų pasekmių“. Ir Svamis pateikė pavyzdį: „Štai vienos sėklos. Pasėtos jos išauga į didelius vaismedžius. O čia kitos – dygliuotų krūmų sėklos. Sumaišau sėklas ir jas pasėju. Ir kas išeis? Iš vaismedžių sėklų išaugs vaismedžiai, o iš krūmokšnių sėklų išaugs krūmai. Galima sumaišyti sėklas, bet jos vis tiek išaugins savo rūšį. Ir vaismedžiai, ir dygliuoti krūmai augs vienas šalia kito. Panašiai ir geri bei blogi darbai „išaugins tik savo medžius“ – pasekmes.“

Svamis kalba apie 4 svarbius draudimus. Pirmasis yra ashraddha. Tai sanskritiškas žodis, reiškiantis nerūpestingumą arba visišką abejingumą ar aplaidumą. Antrasis – avishvasa – tai tikėjimo stoka. Trečiasis – ahamkara – ego. Ketvirtasis – asuya – pavydas. Tai – keturios klaidos, keturi dideli trūkumai. Ir keturios nuodėmės, kurių turėtume nedaryti.

„Aš meldžiuosi kiekvieną rytą ir vakarą, bet vis tiek turiu šias keturias ydas“, – pasakysite. Galiu turėti puikų tortą arba ryžių pudingą, bet pakanka mažo šaukštelio nuodų, kad visas tortas pasidarytų nuodingas. Todėl galime perskaityti daugybę šventraščių, galime nuolatos kartoti Dievo vardą, atlikti įvairias dvasines praktikas, bet jei turime keturias minėtas ydas, visa kita neduos naudos. Todėl pirmiausia stenkimės jų atsikratyti.

Ashraddha– nerūpestingumas, abejingumas, aplaidumas.

Tarkime, kas nors sako: „Jau daršano laikas, tuoj ateis Svamis“. O kitas sako: „Ai, dar pasikalbėkime“. Tai reiškia: „Man nesvarbu, kad Svamis ateina. Man tai nerūpi“. Šis nerūpestingumas – pirmoji klaida, kurią dažnai darome.

Sykį turėjau kartų patyrimą. Svamis paprašė manęs kažką atnešti. Aš tuoj pat pašaukiau studentą ir liepiau jam tai padaryti. Kai jau norėjau paduoti tą daiktą Svamiui, Jis tarė: „Aš prašiau tavęs, o ne to vaikino. Jei būčiau norėjęs, būčiau paprašęs jo“.

Taigi kai gaunate kokią užduotį, turite ją atlikti patys. Ji gali būti sunki, gali būti nuobodi, tačiau vis tiek privalote padaryti patys. Jei ignoruosite ją, rizikuojate daugiau nebegauti jokių užduočių! Taigi venkite šio abejingumo, ypač – dvasinėje plotmėje.

Ar būtina kasdien melstis tą pačią valandą, sakykime, dešimtą? Kodėl negalėčiau pirmadienį melstis 10-tą, antradienį – 8-tą ir.t.t, o savaitgalį – pop muzika ir šokiai! Kodėl ne? Juk aš turiu savo programą!

Svamis yra pasakęs, kad turime būti punktualūs ir nepavėluoti į „pasimatymą“ su Dievu. Rytų filosofijoje susitikimas su Dievu vadinamas meditacija. Mes medituojame tuo pačiu metu, nes tai – „pasimatymas“ su Dievu. Aš negaliu jo praleisti. Jei neateisite į susitikimą su savo viršininku, jus gali atleisti iš darbo. Jei neateisite į pasimatymą su savo mylimąja, galite ją prarasti. Jei neateisite į pasimatymą su žmona, ji grauš jus visą savaitę. Arba mėnesį. (Juokas salėje).

Taigi negalime praleisti pasimatymo su šeimos nariais, su viršininku. Tai kaip mes drįstame praleisti susitikimą su Dievu? Negi manome, kad Dievas yra prastesnis, negu šeimos nariai? Ar Jis menkesnis už jūsų viršininką? Ne, tai tikras apsileidimas, visiškas abejingumas.

Avishvasa

Antrasis trūkumas yra tikėjimo stoka. Svamis sako: „Jūsų kvėpavimas (shvasa) yra jūsų tikėjimas (vishvasa)“. Taigi kol žmogus gyvas, kol jis kvėpuoja, tol jis kuo nors tiki.

Kartais mes tikime, o kartais – ne. Aš iš tiesų tikiu tol, kol Dievas atsiliepia į mano reikalavimus. Kol gaunu tai, ko noriu, mano tikėjimas auga, aš tampu toks religingas, toks dvasingas! Bet kai atsitinka kas nors bloga, pvz., vaikai neišlaiko egzaminų, verslas žlunga, pašlyja sveikata, nesutariu su kaimynais, įvyksta nelaimė, tada aš visai pagrįstai nustoju tikėti!

Svamis yra pasakęs: „Supraskime, kas yra tikėjimas“. Yra trys tikėjimo lygiai. Vienas – tai paprastas tikėjimas. Šiame pasaulyje mes daug kuo tikime. Krikščionys tiki vienais dalykais, musulmonai – kitais, induistai – dar kitais. Tai – tradicijos. Tie tikėjimai priklauso nuo laiko, kartos, tuo metu esančių aplinkybių. Jie nepastovūs, nuolat kinta.

Seniau buvo tikima, kad saulė teka ir leidžiasi. Vėliau Galilėjus moksliškai įrodė, kad saulė nei teka, nei leidžiasi. Tai žemė sukasi, ir taip ateina diena ar naktis. Taigi tą tikėjimą naujasis atradimas visiškai sugriovė.

Buvo, pavyzdžiui, tikima, kad atomas nedalomas. Šiandien įrodyta kas kita. Kai atomas skyla, gaunama daug energijos.

Taigi tokie tikėjimai kinta, keičiantis aplinkybėms, žinioms, didėjant intelektui.

Kita pakopa – gilesnis ir tvirtesnis tikėjimas. Tai – pasitikėjimas. Juk nesakote: „Aš tikiu savo motina“, o tik: „Aš pasitikiu savo motina“. Pasitikėjimas gilesnis už tikėjimą. Svamis sako, kad pasitikėjimas mums įgimtas. Jis pateikia tokį pavyzdį. Aš visiškai užtikrintas, kad iš turgaus namo grįšiu saugiai. Aš tikiu, kad gyvensiu, todėl statau namą. Kai nueinu pas kirpėją, leidžiuosi skutamas, kadangi visiškai pasitikiu juo. Žinau, kad jis nepanaudos savo įrankio piktam. Mes pasitikime skalbėju ir duodame jam skalbti savo brangius drabužius. Mums nė į galvą neateina, kad jis gali pabėgti su mūsų drabužiais. Jei gydytojas mus operuoja, mes pasitikime juo ir gulamės ant operacinio stalo. O gal atsibusime kitoje planetoje? (Auditorija juokiasi). Mes visiškai pasitikime auksakaliu ir duodame jam auksą, kad jis padarytų mums papuošalą, žiedą ar grandinėlę. Taigi mes visais jais pasitikime.

Bet, deja, sako Svamis, mes netikime Dievu… Taip gausiai apdovanoti pasitikėjimu, mes netikime, nepasitikime pačiu Dievu. Pasitikėjimas mums įgimtas, natūralus, o jo praradimas reiškia, kad mūsų gyvenimas pasidarė nebenatūralus. Svamis sako, kad būtent pasitikėjimas pažadina meilę Dievui. Kol nesate įsitikinę Dievo buvimu, jūs negalite Jo pamilti. Panašiai, kol nepasitikite savo gyvenimo draugu, negalite jo mylėti. Svamis pateikė tokį pavyzdį. Žmona visiškai pasitiki savo vyru. Žinoma, tai pati vedybinio gyvenimo pradžia. Kai vėlai vakare vyras sugrįžta iš darbo, ji nepaprastai juo rūpinasi: „Brangusis, tu toks pavargęs, tu taip sunkiai dirbi, aš suprantu. Štai, išgerk puodelį kavos. Vakarienei paruošiau tavo mėgstamiausią patiekalą“. Ji tai sako, nes visiškai pasitiki savo vyru.

Tačiau po kiek laiko koks nors žmogus praneša: „Žinai, tavo vyras užmezgė romaną su savo sekretore“. Žmona tuo patiki. Kas atsitinka? Vyras baigia darbą 5 valandą. Kelionė namo paprastai trunka pusę valandos, o šį sykį jis grįžta 5.35. „Kur tu buvai? Ką veikei? Kas atsitiko per tas 5 minutes?“ – pasitinka jį žmonos klausimai. Jei jis grįžta 6 valandą, durys bus užrakintos. Jei grįš 6.30, vyras turės miegoti ant laiptų. Prasideda „Korėjos karas“. Kas atsitiko? Juk žmona buvo tokia mylinti ir rūpestinga? O dabar pasitikėjimo nebeliko.

Kai nėra pasitikėjimo, nėra darnos, nėra vienybės, todėl kyla nesusipratimai. Kai nėra pasitikėjimo, sunku prisitaikyti, meilė blėsta. Taigi Svamis moko: „Nepraraskite pasitikėjimo Dievu“.

Bet yra ir dar aukštesnis pasitikėjimo lygis. Tai – ištikimybė. Ji pati tvirčiausia, tai jūsų esybės esmė, tikroji šerdis, jūsų gyvenimo pamatas. Šis aukštesnis pasitikėjimas yra ištikimybė. Tai – įsipareigojimas.

Kai šios ištikimybės nebelieka, nebelieka ir gyvenimo. Ištikimybė – tai dvasinė, o ne pasaulietiška savybė. „Aš pasitikiu Baba, esu Jam ištikimas“, –tai reiškia, kad jūsų tikėjimas nepajudinamas. Ištikimybė – yra tai, kas neturi priešybės. Ištikimybė – tai empatija, bendravimas, draugiškumas. Susitapatinimas.

Svamis kartą pasakė: „Aš pasitikiu kiekvienu. Bet jūs nepasitikite Manimi“. Aš išdrįsau klausti: „Kodėl taip yra, kad Tu mumis pasitiki, o mes Tavimi – ne?“ Svamis atsakė: „Jūs ir aš esame viena. Aš tai žinau. Aš esu jūs. Taigi kai Aš pasitikiu jumis, Aš pasitikiu Savimi. Kai Aš myliu jus, Aš myliu Save. O jūs to nesuprantate. Jūs manote, kad esate atskirai nuo Manęs. Todėl ir nepasitikite“.

Taigi pasitikėjimas, ištikimybė yra dieviški. Ištikimybė – tai kertinis akmuo, pamatas. Ištikimybė – viduje. Paprastas tikėjimas yra praktikuojamas, tai – garbinimas, ritualai, jie – išoriniai. Pasitikėjimas kyla iš širdies, o ištikimybė – tai pati dvasia arba sąmonė. Ir vienintelis šiame pasaulyje pasitikėjimo ir ištikimybės vertas dalykas yra ši sąmonė. Visa kita – be vertės, nes laikina. Nieko čia nėra pastovaus. Kaip Svamis sako, tai – tarsi praplaukiantys debesys. Įvairūs tikėjimai – praplaukiantys debesys. Net pasitikėjimas gali susvyruoti. Todėl kartais jį prarandame. Bet ištikimybė yra nepajudinama, pastovi, ji nė kiek nesvyruoja, todėl, kad ji iš esmės – dieviška. Ji – pati mūsų esybės esmė. Svamis sako, kad ji – mūsų teisė. Tai nėra kažkas, už ką turėtume kovoti ar ką turėtume puoselėti. Ne. ji mums tiesiog įgimta.

Ahamkara

Trečiasis trūkumas yra ego. Kartą Brindavano koledžo studentai ėmė manęs klausinėti apie ego, nes labai norėjo suprasti šį dalyką. Vienas klausė: „Kas yra ego?“ Kitas: „Kaip sužinoti, kad esi egoistas?“ O trečiasis teiravosi: „Kaip išsivaduoti iš ego?“

Aš atsakiau: „Ego dažnai neteisingai suprantamas. Kiekvienas iš mūsų turime ego jausmą, tik jo procentas skiriasi. Vienas turi 20% ego, kitas – 50%, o dauguma – visą 100%!“ (Auditorija juokiasi).

Kas yra ego? Jis taip skirtingai interpretuojamas. Taigi kiekvienas, kuris sako „aš“, turi ego: „aš esu žmogus“, „aš – dėstytojas“, „aš – indas“… O pasakykite man, kas to nesako? Kiekvienas sako „aš“, nes „aš“ – tai jūsų tapatybė, jūsų individualybė.

Tai koks tas ego – geras ar blogas? Veiklos srityje ego leistinas. Turime dharmos, etikos taisykles, kodeksus, kaip veikti individualiai, kolektyve, visuomenėje, tvarkant tautinius reikalus ir pan. Jei aš nueisiu į kontorą ir sakysiu tarnautojui: „Paruošk šį projektą“, o jis atsakys: „Ne, Dievas yra ir tavyje, ir manyje, todėl aš padiktuosiu, o tu užrašyk!“… Arba aš pasikviesiu savo studentus ir sakysiu: „Gerai, vaikinai, šiandien mokysimės tą ir aną“. O jie man atrėš: „ Dievas yra vienodai visuose. Kodėl tu turi mus mokyti, o mes – klausytis? Sėskis, mes tave mokysime!“ Su tokia „nesusipratimų“ filosofija mes negalėtume nei gyventi, nei dirbti. Taigi ego yra leistinas veikloje. Bet jis tampa nepageidaujamas ir virsta bėda, kai įgauna atstumiančią ar net grėsmingą formą. Bėda ta, kad mūsų ego nesustoja, vien prisistatęs: „Aš esu dėstytojas“. Jis tęsia: „Aš jau 38 metus dėstytojas“. O kas tavęs to klausė? (Auditorija juokiasi). Čia ego suvaidina pompastišką spektaklį. Kas nors klausia: „Pone, aš Putapartyje pirmą sykį. Gal pasakytumėte, kada vakarinis daršanas?“ O jūs atsakote: „Pirmą sykį? O aš čia buvau jau daugybę kartų!…“ Bet žmogus tik klausė, kada vakarinis daršanas. Kodėl mes stengiamės kitus nustebinti savo patirtimi ar biografijos faktais? Ego visada sukelia „daug triukšmo dėl nieko“. Tokį pasirodymą, puikavimąsi, pompastiką Svamis apibūdina „Varžybos, varžybos!“ Tai bjauru. Šito reikėtų atsikratyti.

Kita nemaloni ego forma yra išdidumas. Mes tikimės sau išskirtinio dėmesio. „Nori, kad aš čia sėdėčiau? Argi nežinai, kad jau seniai esu pasekėjas“ ir pan. Šis ego nori jaustis ypatingas. Pavyzdžiui, nepakanka, kad Svamis man leido paliesti Jo kojas. Daug svarbiau, kad tik man leido (Auditorija juokiasi). O kas, jei leido ir tau? Ego turi jaustis aukštesnis, svarbesnis, išskirtinis.

Kitas klausimas buvo toks: „O kaip atsirado ego? Ir kodėl jis atsirado?“ Todėl, kad per daugybę metų mes išsiugdėme neteisingą savęs supratimą. „Aš – toks puikus. Aš turiu tiek daug nuopelnų. Aš esu gavęs tiek daug visokių atestatų ir liudijimų…“ O kai kas nors paprasčiausiai paklausia: „O koks jūsų vardas?“ – ego įsižeidžia.

Kai sėdžiu daršane, o Svamis kalba su mano kaimynu, mano ego jaučiasi įskaudintas. Aš turėčiau džiaugtis! „Tau pasisekė, Svamis leido tau prisiliesti prie Savo kojų! Tai nuostabu! Man reikėjo 7 metų, kol priartėjau prie Jo, o tau pasisekė iš karto. Sveikinu!“ Bet aš galvoju visai ką kita: „O kaip tu čia patekai? Iš kur tu?“

Taigi ego – tai nuolatinis nepasitenkinimas, skausmas, kylantis iš neteisingo savęs suvokimo. Ego labai pavojingas, ypač – šalia Svamio. Svamis gali daug ką pakęsti, bet kai pamato ego, – tampa chirurgu. Ir pjauna labai giliai. Jis – negailestingas chirurgas! Tą ego, kurį tu gali išsiauginti rytoj, Jis išpjauna jau šiandien. Tai – „dvasinė operacija“, kuri daroma iš anksto.

Kartą Svamis nustojo kalbėtis su mano draugu. Mes nežinojome, kodėl. Tas žmogus labai nusiminė. Jis man prasitarė: „Svamis nebekalba su manimi. Ką man daryti?“ O ką aš galiu padaryti? Galiu tik paverkti drauge su tavimi (Auditorija juokiasi). Draugas nelaimėje. Bet padėti negaliu. Tačiau man sunku buvo žiūrėti į jo kančias ir aš tyliai pasakiau Svamiui: „Svami, jis verkia. Svami, jis verkia ir verkia“. „Ir tu paverk“, – atsakė Svamis (Auditorija juokiasi). Kadangi buvau tam pasiruošęs, tai neįsižeidžiau (Auditorija juokiasi). Svamis dar pridūrė: „Duosiu tau nosinę ašaroms nusišluostyti“.

O paskui Svamis pasakė: „Pažvelk. Matai jo akis? Jos pilnos pykčio, pilnos neapykantos Man, kad Aš su juo nekalbu. Jis kupinas neapykantos. Užuot prisipildęs meilės, užuot giliau patyrinėjęs save ar naujai įvertinęs savo elgesį, jis užsidegė neapykanta. Tai byloja jo akys. Net eisena tai rodo. Taigi šis kelias taisomas (Auditorija juokiasi). Kai kelias taisomas, jis užtveriamas ir pakabinama iškaba: KELIO DARBAI. VAŽIUOTI KITA PUSE“ (Auditorija juokiasi iš širdies).

Taigi kai pasidarote egoistai, kelias uždaromas taisyti. Ir Svamis aplenkia visą eilę, Jis eina kitu keliu, tol, kol tas kelias bus pataisytas.

Žvilgsniai, žodžiai, judesiai, eisena – viskas išduoda mūsų ego. Ir tai nesunku pamatyti.

Kartą pas Svamį atvyko Aukščiausiojo teismo teisėjas. Jis manęs paprašė: „Pone, pasakyk Svamiui, kad aš atvykau“. Aš, kaip tikras kvailys, ir pasakiau, manydamas, kad pasitarnausiu ir tam žmogui, ir Dievui. „Pasėdėkite čia”, – pasakiau jam ir nuėjau pas Svamį. Tuo metu Jis su studentais pietavo. Aš ištariau: „Svami..“ „Na, kas? Sakyk, sakyk“, – paragino Jis. „Aukščiausiojo teismo teisėjas atvyko į Tavo daršaną, Svami“. „Oho. Ar jis su ragais? O gal jis koks ypatingas? Sėskis čia“, – pasakė Svamis. Taigi aš negalėjau nueiti ir ką nors tam žmogui pasakyti, nors jis manęs ir laukė. Tada supratau, kad negaliu niekam atstovauti.

Vienas ponas iš Londono atvežė auksinių rašiklių. Jis norėjo, kad Svamis išdalytų tuos rašiklius studentams. Jis tarė man: „Anilai Kumarai, aš atvežiau rašiklių“. Aš pasakiau „gerai“, nes tada dar nežinojau taisyklių. Dabar jau niekad nebesistengiu tarpininkauti. O tada nuėjau pas Svamį pranešti. „Na, kas? Sakyk!“ – paklausė Svamis. „Pasekėjas iš Londono atvežė auksinių rašiklių“, – atsakiau aš. „Ir ką?“, – paklausė Svamis. „Svami, jis nori interviu“, – perdaviau prašymą. „Tu nori pasakyti, kad jis nori nusipirkti interviu? Jis nori Man duoti kyšį?“ „Svami, auksiniai rašikliai…“, – lemenau aš. „Pasiimk juos visus, – atsakė Svamis. – Tau jie labai patinka, tai ir pasiimk, kiek nori. Eik ir duok jam interviu, nes tu nori tų rašiklių. Man jų nereikia“.

Kartais mes klystame iš nežinojimo. Tai – irgi ego. Kartais sakome: „Svamis neis šia puse“ arba „Svamis nepasižiūrės į tave“, arba „Svamiui patinka tas ir tas“. Kas mes esame, kad taip kalbėtume? Svamio ryšys su kiekvienu asmeniškas. Tas ryšys su jumis yra vienoks, o su jūsų draugu – kitoks. Kiekvienas žmogus turi vienintelį, asmenišką ir individualų ryšį su Svamiu. Kaip mes galime nustatyti bendrą dėsnį ar taisyklę?

Kontoroje gali būti bendros taisyklės, tinkančios kiekvienam. Bet dvasiniams ryšiams netinka bendrosios taisyklės. Dvasinis ryšys yra per daug artimas, per daug asmeniškas, konfidencialus. Svamis tau ką nors atskleidžia ar paprašo tavęs ką nors padaryti… Tai pernelyg asmeniška, kad galėtum apie tai kalbėti.

Šaltinis: http://www.sathyasai.lt/index.php?id=73

Meditacija, tai būsena, kurioje turėtumėte nugyventi visą savo gyvenimą

Meditacija neturi nieko bendro su burtais, stebuklais ar mistinėmis proto galiomis. Daugumai žmonių ji asocijuojasi su Rytų šalimis, budistais vienuoliais, nuolat sėdinčiais tik stebuklingoje “lotoso” pozoje. Patyrinėjus, ką apie meditaciją žino Vakarų ir Rytų pasaulis, ima aiškėti, kas ir kodėl slepiasi po šiuo žodžiu.

Meditacija (lot. meditatio = “mąstymas apie” arba lot. medius = “vidurys”) – viena iš dvasinio susitelkimo (koncentracijos) technikų, maldos forma, mąstymo procesas. Pradžioje taip vadinti krikščioniškieji fiziniai ir dvasiniai susitelkimo pratimai. Vėliau (XIX a.) teosofai pritaikė šį lotynišką terminą vadinti įvairioms dvasinio susikaupimo pratyboms, dažniausiai kilusioms iš Rytų.

Bendriausia prasme galima sakyti, kad meditacija – tai sąmoningumo lavinimo metodas, kurio metu dėmesys yra susitelkiamas į kokį nors objektą. Medituoti galima įvairiais būdais, tačiau pradėti reiktų nuo paprasto atsipalaidavimo patogioje ramioje vietoje, kur Jūsų netrukdytų bent jau 20 minučių.

Štai kokį apibrėžimą pateikia E.Eswaran: “Meditacija [...] yra sistemingas būdas valdyti ir maksimaliai sukoncentruoti paslėptą žmogaus psichinę galią. Ją sudaro proto (ypač dėmesio) ir valios lavinimas, siekiant palikti paviršinius sąmoningumo lygius ir nukeliauti į pačias jo gelmes.”

Kiekvieno iš mūsų protas pasaulį suvokia savaip. Pavyzdžiui, stiklinę, kuri yra pusiau užpildyta, vieni mato pusiau pilną, kiti – pusiau tuščią. Meditacija gali mums padėti pamatyti stiklinę, kuri yra tiesiog pusiau užpildyta. Kitaip tariant, meditacija padeda pasiekti proto aiškumą, „nuvalyti“ prizmę, per kurią mes matome dalykus, geriau pažinti save ir aplinką, sustiprinti pojūčius aplinkai.

Meditacija – tai proto pusiausvyra. Kasdienybėje įaudrintas mūsų protas dažnai pavargsta. Taip įvykus, jo reakcijos į aplinkos dirgiklius darosi nevaldomos. Mus užplūsta pyktis, depresija, stresas, tuoj pat pasipila klaidos. Tuo labiau, kad gyvename triukšmo ir nuolatinio skubėjimo rutinoje: mobilūs telefonai, mašinos, vėluojantys darbai, piktas viršininkas, neišsipildantys norai.. Ir burtų lazdelė čia nepadės. O meditacija netaps ta burtų lazdele. Tačiau proto pusiausvyra ir vientisumas padės patirti natūralų džiaugsmą bet kokių aplinkybių apsuptyje. Ir kaip įrankį galima naudoti meditaciją.

Geriausia meditaciją praktikuoti reguliariai, tuo pačiu paros metu, toje pačioje vietoje. Tegu tai tampa savotišku ritualu. Smegenims tai ženklas pasiruošti procesui. Ypač prasminga meditacija viduryje dienos, kada nėra laiko numigti, o dar reikia priimti krūvą svarbių sprendimų. Juk daugelis iš mūsų natūraliai svarbiausius sprendimus nukeliame į rytą. Kodėl ryto negalėtume nukelti į dienos vidurį, o vėliau, išmokus nuolat būti proto pusiausvyroje, ją išlaikyti visą dieną.

Mokslas jau septintajame dešimtmetyje įrodė meditacijos naudą. Dabar įrodymai tik dar akivaizdesni. Medituojant stiprinama mūsų kūno imuninė sistema, gaminasi daugiau antikūnių, kurie padeda nugalėti ligas. Gydytojai meditaciją rekomenduoja kaip priemonę nuo širdies ligų, AIDS, vėžio ar nevaisingumo. Taip pat skausmo kontrolei vietoje vaistų. Juk tai daug paprasčiau, sveikiau ir galų gale pigiau!!

Tyrimai taip pat parodė, kad medituojant smegenys suvartoja 17% mažiau deguonies, sumažėja širdies plakimo dažnis, naudingai aktyvėja arba nuslobsta atitinkamos smegenų skleidžiamos bangos. Meditacija „išjungia“ smegenų sritis, atsakančias už mūsų jutimų į smegenis siunčiamą informaciją, tačiau smegenų neišjungia. Mokslininkai sako, kad tai gali būti priežastis, kodėl medituojantys žmonės jaučiasi, tarsi būtų viena su viskuo. Taip pat, medituojant aktyvuojama smegenų dalis, atsakinga už mūsų koncentraciją. Tai jau šimtus metų naudojama rytų kovos menų, jogų praktikose.

Ir pabaigai: kaip patikrinti, ar meditacija Jums naudinga? Jei pabaigoje jaučiatės geriau nei pradžioje, vadinasi, rezultatą pasiekėte!

Šaltiniai:

http://lt.wikipedia.org/wiki/Meditacija#cite_ref-0

http://www.time.com/time/magazine/article/0,9171,1101030804-471136,00.html

http://psychologytoday.com/articles/index.php?term=20010501-000025&page=1

http://www.npr.org/templates/story/story.php?storyId=4770779

http://www.investigatingthemind.org/

http://www.crystalinks.com/medbrain.html

http://www.youtube.com/watch?v=om7NCfTo-xc&feature=related

http://www.youtube.com/watch?v=A4huaKgCaZ8

http://www.youtube.com/watch?v=IJ5pch905EY

http://www.youtube.com/watch?v=fk_Br85XmAg&feature=related

http://www.youtube.com/watch?v=_ff0htlOQcE

Išmintis ateina su amžiumi. Bent jau kiek tai susiję su emocijomis

Albertos universiteto mokslininkai kartu su Diuko universiteto tyrėjais padarė išvadą, kad išmintis ateina su amžiumi, bent jau kiek tai liečia emocijas.

Daktaro Florino Dolcos'o vadovaujamas tyrimas nustatė smegenų struktūras, kurios padeda sveikiems vyresnio amžiaus žmonėms kontroliuoti ir valdyti savo emocijas geriau nei jaunesniems tyrimo dalyviams. Tyrimo metu buvo rastos dvi smegenų sritys, kurių aktyvumas padidėdavo kai dalyviams virš 60-ties buvo parodyti emocijas sukeliančių situacijų vaizdai.

"Ankstesni tyrimai įrodė, kad sveiki vyresnio amžiaus asmenys gali valdyti savo dėmesio kiekį negatyviose situacijose. Taigi, juos tos situacijos gali įtakoti mažiau", sako dr. Dolcos'as.

Visas straipsnis - http://www.sciencedaily.com/releases/2008/06/080612185428.htm

Šis tyrimas parodo, kad jauni žmonės, nesukaupę atitinkamo gyvenimiškos patirties kiekio, reaguoja į situacijas emocionaliau. Jų emocionalumas yra daugiau spontaniškas ir natūralus procesas ir jo niekaip vertinti nereikėtų. Paprasčiausiai jiems trūksta galimų pasirinkimo reaguoti į situacijos variantų, kurie ateis su patirtimi.
Tai ypač svarbu prisiminti tėvams ir mokytojams, kurie kasdien dirba su jaunimu.