Pasaka apie princą

Kartą gyveno jaunas princas, kuris viskuo tikėjo išskyrus tris dalykus. Jis netikėjo, kad yra princesės, jis netikėjo, kad kažkur šiame pasaulyje yra salos ir jis netikėjo į Dievą. Jo tėvas, karalius, jam buvo pasakęs, kad tokie dalykai neegzistuoja. Kadangi tėvo karalystėje nei salų, nei princesių, nei Dievo ženklų nebuvo, jaunasis princas tikėjo savo tėvu.

Tačiau vieną dieną princas pabėgo iš tėvo rūmų į kitą šalį. Dideliam jo nustebimui nuo kranto pažvelgęs į jūrą jis matė salas, o jose keistas ir nerimą jam keliančias būtybes, kurių jis nedrįso įvardinti. Kol jis ieškojo valties, kitame krante pasirodė vakariniais drabužiais apsirengęs vyras.

- Ar tai tikros salos? – paklausė jaunasis princas.
- Žinoma, kad tikros, - atsakė vyras vakariniais drabužiais.
- O tos keistos ir nerimą keliančios būtybės?
- Jos yra tikros princeses, - atsakė vyras.
- Tuomet Dievas irgi turi egzistuoti! – sušuko vaikinas,
- Aš esu Dievas, - atsakė vyras vakariniais drabužiais.

Tai išgirdęs jaunasis princas skubiai grįžo namo.
- Grįžai, - pasitiko sūnų karalius.
- Aš mačiau salas, princeses ir Dievą, - priekaištingai tarė jis karaliui, tačiau karalius liko nepajudinamas:
- Nėra tikrų salų, princesių ir Dievo. Jie neegzistuoja.
- Tėve, tačiau aš juos mačiau! – sušuko vaikinas

Karalius paklausė:
- Kaip buvo apsirengęs Dievas?
- Jis dėvėjo vakarinius drabužius, - atsakė karaliui vaikinas.
- Ar jo švarko rankovės buvo atraitotos?

Princas prisiminė, kad taip. Karalius šypsojosi.
- Vadinasi, ten buvo magas. Tu buvai apgautas, - pasakė karalius.

Po kurio laiko princas vėl nukeliavo tą patį krantą ir vėl sutiko vakariniais drabužiais apsirengusį vyrą.
- Mano tėvas, karalius, pasakė, kas tu esi, - tarė jis vyrui, norėdamas jį įžeisti.
- Tu mane apgavai, tačiau daugiau tau tai nepavyks. Dabar aš žinau, kad šios salos netikros, kaip ir princesės, nes tu esi magas.

Vyras vakariniais drabužiais šypsojosi:
- Tai tu esi apgautas, vaikine. Tavo tėvo karalystėje yra daugybė salų ir princesių. Tačiau tėvas tave užbūrė ir tu viso to nematai.

Princas liūdnai susimąstęs grįžo namo. Žiūrėdamas tėvui į akis tarė:
- Tėve, ar tiesa, kad tu esi netikras karalius, o tik magas?

Karalius nusišypsojo ir atsiraitojęs švarko rankoves tarė:
- Taip, mano sūnau, aš tik magas.
- Tuomet vyras krante buvo Dievas, - garsiai mastė vaikinas.
- Vyras krante taip pat buvo magas, - tarė tėvas.
- Tėve, turiu žinoti tiesą, tiesą, kuri yra daugiau nei magija!
- Nėra tiesos už magijos ribų, - atsakė jam karalius.

Princas nuliūdo ir nutarė nusižudyti. Karalius burtų pagalba iškvietė mirtį. Mirtis stovėjo prie durų ir viliojo princą. Princą krėtė šiurpulys. Jis prisiminė gražias, tačiau nerealias salas ir nerealias, tačiau gražias princeses.

- Labai gerai, - tarė princas. – Aš galiu tai pakelti.
- Matai, sūnau, - šypsojosi karalius, - Tu taip pat tampi magu.

Istorija apie krumpliaračius

Sakoma, kad protinga kito mintis geriau nei kvaila savo. Šį kartą perpasakosiu istoriją vaikams iš “Kabbalah Today” laikraštuko. Tai istorija apie visus mus - apie vaikus ir jų tėvelius, apie tai, iš kur mes atėjome, kaip mes čia atsiradome ir kaip mes sugrįšime Namo - į vietą, vadinamą “Viena Siela”.

Kartą seniai seniai mes buvo darniai sujungti, taip, kaip sujungti krumpliaračiai. Mus siejo bei jungė abipusis meilės ryšys. Kiekvienas iš mūsų buvo sujungtas su visais kitais ir tarp mūsų nebuvo jokių skirtumų ar atstumo. Mes dalinomės viskuo su visais ir viskas, kas buvo mano, buvo ir Tavo. Mes buvome vadinami “Viena Siela” ir mes buvome labai laimingi.

Bet staiga viskas pasikeitė.

Netikėtai egoistiniai troškimai išdygo mumyse ir sunaikino mūsų vientisumą ir laimę. Mes atsiskyrėme vienas nuo kito ir nupuolėme į šį pasaulį - tamsią, vienišą ir neteisingą vietą. Vietoje to, kad būtų valdomas meilės, šis pasaulis yra valdomas egoizmu paremtais įstatymais.

Vėliau mes pradėjome dominuoti prieš savo kaimynus ir naudojome kitus savo egoistiniams tikslams pasiekti. Mes troškome garbės ir pripažinimo, kad mums pavydėtų. Mes norėjome pinigų, daugybės pinigų! Tačiau ar gali pinigai duoti mums tai, ko trokštame? Mes netapome laimingi.. Netgi priešingai, mes pradėjome vieni kitų dar labiau nekęsti.

Vieną dieną mes tapome tokiais beviltiškais, kad staiga prisiminėme, kaip gyvenome prieš daugelį metų. Tada mes buvome laimingi, nes buvome vieni su kitais sujungti, kaip yra sujungti krumpliaračiai.

Kai tik TAI prisiminėme, pradėjome aistringai trokšti vėl pamilti vienas kitą, susijungti ir grįžti į nuostabią vietą, vadinamą “Viena Siela”. Taip ir padarėme.

Mes visi vėl susijungėme ir dar sykį supratome, kas yra tikroji LAIMĖ.

10 efektyviausių būdų pagerinti atmintį

Žmogaus smegenys yra daugybę atsiminimų sauganti biblioteka. Tam tikra prasme už atmintį atsakinga smegenų dalimi galime vadinti Amonio ragą (hippocampus), kuris padeda paskirstyti medžiagą iš laikinosios atminties saugyklos į pastovią atmintį. Tačiau tai tik dalis darbo.

Ar dažnai susimąstome, kodėl vieni ar kiti prisiminimai išlieka ilgiau, esant reikalui, juos lengviau atgaminti. Kaip vyksta informacijos saugojimas, kai reikia trumpam prisiminti telefono numerį? Šiame straipsnyje rasite patarimus kaip padėti sau geriau prisiminti bei efektyviau organizuoti savo atminties biblioteką.

10 būdas

Mokslininkai ištyrė, kad tam tikras nedidelis gėrimo (alkoholinio!) kiekis sustiprina atsiminimus. Tik jo turi būti ne per daug, nes vėliau skanavimo procesas gali virsti visiška užmarštimi arba alkoholizmu.

9 būdas

Stresas, pyktis, rūpestis, kitaip sakant, depresija, žaloja mūsų atminties struktūras. Tai trukdo susikaupimui, o susikaupti negalime, nes negalime atsiminti tam tikrų dalykų, kurių tuo metu mums reikia. Uždaras ratas! O pasirodo, priežasties reiktų ieškoti savo būsenoje.

8 būdas

Judėkite. Judant kūne efektyviau vyksta medžiagų apykaita. Reikalingos medžiagos, tame tarpe ir deguonis, aplanko smegenis bei paskatina smegenų procesus. Mankšta, fiziniai pratimai ne tik treniruoja kūną, tačiau ir smegenis.

7 būdas

Vizualizuokite ir susiekite. Norėdami atsiminti įvykį, daiktą, frazę vizualizuokite juos arba susiekite su vaizdu.

6 būdas

Aštuonios sekundės yra laikas, per kurį jūs visiškai sukoncentruojate dėmesį į kažką, ką jums reikia efektyviai perkelti iš laikinos atminties į pastovią. Įsijauskite į jus tuo metu supančią aplinką, išgyvenkite šią akimirką. Užsibūkite joje. Sumažinkite trukdžius, tokius kaip muzika ar telefonas. Svarbius dalykus, kuriuos norite įsiminti, pakartokite garsiai.

5 būdas

Vardus įsiminsite geriau, jei juos pakartosite iš karto susipažinę bei pabandysite susieti juos su veidu. Mokslininkai sako, kad taip darantiems atsiminti naujo pažystamo vardą tikimybė yra 30 % didesnė. Vizualizuokite. Įsidėmėkite išskirtinius žmogaus bruožus.

4 būdas

Norėdami įsiminti ilgus skaičius, pavyzdžiui telefono numerį, išskaidykite jį dalimis bei suteikite skaičių deriniams rimą arba rimtą. Susiekite juos su jums žinomomis datomis ar skaičiais.

3 būdas

Ypač lengvai atsimename mums svarbius, dažnai kartojamus veiksmus, dalykus. Susiekite norimą atsiminti informaciją su jums šiais dalykais. Tai padės prisiminti.

2 būdas

Atsiminimui audokite kasdienius daiktus iš savo aplinkos. Jei ketvirtadienį turite apsilankyti pas gydytoją ir šis susitikimas jums ypač svarbus, panaudokite tam savo laikrodį ar kitą dažnai naudojamą ir matomą daiktą ir vizualizuokite gydytoją ir šalia jo savo laikrodį. Tokia asociacija padės jums kaskart pažvelgus į laikrodį prisiminti būsimą susitikimą. Tam puikiai gali tikti ir arbatos puodelis, šaldytuvas, toasteris ar kitas daiktas.

1 būdas

Manote, kad tai labai paprasta? Čia ir slypi visas šių patarimų grožis. Neužtenka vien žinoti, reikia ir praktikuotis. Tai turi tapti jūsų įpročiu, o vėliau pradėsite pastebėti rezultatus. Vienas iš būdų patiems šiuos patarimus prisiminti ir naudoti – mokyti to kitus. Taip jūs atnaujinsite savo žinias ir ištrauksite jas iš atminties knygų lentynos.

Kaip sakoma: „praktika padarys jus tobulus“. Sėkmės.

Šaltinis:

http://health.howstuffworks.com/10-ways-to-improve-memory.htm

Pirkinių sąrašas

oteris, apsimuturiavusi per didelio dydžio rūbais, įžengė į maisto prekių krautuvėlę. Prisiartinusi prie parduotuvės savininko, tyliu nuolankiu balsu paklausė, ar galėtų gauti prekių skolon. Paaiškino, kad jos vyras sunkiai serga, todėl negali dirbti, o reikia išmaitinti keturis vaikus.
Bakalėjininkas supūškė ir liepė jai dingti iš akių.
Moteris giliai maldavo:
- Malonėkite, pone! Atnešiu jums pinigus, kai tik galėsiu.
Parduotuvės šeimininkas su pasidygėjimu atšovė, kad jis niekada nedalija prekių skolon, o, be to, mieste esama ir kitų parduotuvių.
Šią sceną stebėjęs pirkėjas pridėjo prie šeimininko ir paragino, kad šis bent jau iš dalies patenkintų nelaimėlės prašymą.
Bakalėjininkas nenoriai burbtelėjo moteriai:
- Turite pirkinių sąrašą?
Su vilties gaidele balse moteris linktelėjo galva:
- Taip, pone.
- Gerai, - nutęsė prekybininkas. - Padėkite savo sąrašą ant svarstyklių lėkštės. Jums duosiu tiek prekių, kiek svers sąrašas.
Moteris, panarinusi galvą akimirką svyravo, po to išsitraukė iš rankinės popieriaus lakštelį ir greitomis kažką ant jo užrašė, o tuomet atsargiai padėjo lapelį ant svarstyklių, nepakeldama akių.
Bakalėjininkas ir pirkėjas iš nuostabos išsižiojo: mat svarstyklių lėkštė tuoj pat nusviro iki pat galo ir tokioje padėtyje pasiliko. Bakalėjininkas, spoksodamas į svarstykles, sumurmėjo:
- Negaliu patikėti!
Pirkėjas šyptelėjo, o šeimininkui neliko nieko kito, kaip krauti maisto produktų paketus ant kitos svarstyklių lėkštės. Dėjo dėžutes ir skardines, tačiau svarstyklės nejudėjo. Jis krovė ir krovė, o jo veidas darėsi vis niūresnis.
Galiausiai pačiupo popieriaus lapelį ir įsmeigė į jį akis, pamėlęs iš pykčio. Tai nebuvo prekių sąrašas. Tai buvo malda: “Mano Tėve, Tu žinai mano padėtį ir žinai, ko man reikia: viską sudedu į Tavo rankas”.
Nejaukioje tyloje bakalėjininkas padavė moteriai viską, ko jai reikėjo. Varguolė padėkojo ir išėjo iš parduotuvės.

Bruno Ferrero “Mes turime sparnus”

Miegokite: snūduriavimas daro jus protingesniais

Snūduriuojant smegenys intensyviai apdoroja informaciją, kurią mes įsisavinome per dieną. Miegas sustiprina atsiminimus ir, netgi, pašalina nereikalingas detales bei nesusijusią informaciją, tuo tarpu galvoje lieka tik svarbiausi dalykai. Mūsų smegenys dirba ir miegant. Jos ieško atmintyje paslėptų ryšių ir sprendžia problemas, ties kuriomis dirbome pabudę.

1865 m. Friedrichas Augustas Kekulė atsibudo nuo keisto sapno: jis įsivaizdavo gyvatę, besisukančią į ratą ir kandančią savo pačios uodegą. Kaip ir daugumo to meto organinės chemijos atstovų, Kekulė karštligiškai dirbo, norėdamas išsiaiškinti tikrąją benzeno cheminę struktūrą. Tačiau Kekulės sapnas apie gyvatę, rijančią savo pačios uodegą, padėjo jam tiksliai suvokti, kad benzeno struktūros formuoja žiedą. Ši įžvalga praskynė kelią naujam organinės chemijos supratumui bei pelnė Kekulei kilmingojo titulą.

Tikriausiai dažnas iš mūsų girdėjo panašią istoriją apie dar vieną garsų mokslininką, Dmitrijų Mendelejevą, 1869 m. pristatučiusį visą šimtmetį aplenkusią periodinę elemetų lentelę. Sutapimais šiuos du atsitikimus pavadinti sunku ir panašių potyrių galėtume papasakoti kiekvienas, atkreipęs dėmesį į pirmą mintį ar aiškų sprendimą, aplankiusį ankstyvą rytą tik prabudus.

Dažnai galvodami, kad smegenys turi pailsėti nuo intensyvaus darbo, esame kiek netikslūs. Mokslas jau įrodė, kad smegenys apskritai nesiilsi. Tiesiog naktį jos užsiima kita veikla: apdoroja informaciją. Aktyviai rinkdami žinias, mąstydami, jausdami, patirdami.. per dieną mes sukaupiame didžiulius informacijos kiekius. Ir tik retą dalį to mums pavyksta iš karto įsisavinti. Miego metu visa tai daro smegenys, pristabdžiusios išorinius jutiklius, dirgiklius ir atjungusios informacijos priėmimo funkcijas. Gali būti , kad jos tiesiog nepajėgios dienos metu kartu ir rinkti informaciją, ir ją visiškai įsisavinti. Miegant informacija rūšiuojama, skirstoma, kuriasi atminties struktūros, pamirštame nenaudingus dalykus ir susiejame svarbius.

Žinodami šį smegenų darbo principą galime būti kiek atlaidesni tiek sau, tiek kitiems. Juk tai reiškia, kad informacija geriausiai įsisaviname ne tik nuolat ją kartodami, apie ją galvodami, o ir miegodami..

Susiję nuorodos:

Pilnas straipnis [EN]

Leistina ir draudžiama

Satsangas su Anilu Kumaru

2000 m. spalio 29 d.

Kiekvienos srities veikla turi tam tikras taisykles, kurių turime laikytis. Pvz., mokslinius eksperimentus mes atliekame laboratorijoje pagal nustatytus reikalavimus: taip reikia daryti, o taip – negalima. Ir mokyklose, ir koledžuose, ir universitetuose yra konkrečios taisyklės, kurių laikomės. Pvz.: nevėluoti į paskaitas, gerai mokytis ir pan. Ir yra tam tikrų draudimų, pvz.: nerūkyti mokyklos ar koledžo teritorijoje, negerti alkoholinių gėrimų. Kaip piliečiai, mes taip pat turime laikytis tam tikrų elgesio normų. Pvz.: būti sąžiningi, sakyti tiesą, padėti kitiems, nežudyti, nevogti, nesisavinti kito žmogaus turto.

Taigi kiekviena sritis turi šių „leidimų“ ir „draudimų“, ir kai jų laikomės, esame ramūs ir taikūs. Ir nurodymų, ir draudimų reikia laikytis vienu metu. Štai pavyzdys. Vienas garsus pramonininkas paklausė Svamio: „Svami, mes darome tam tikrų blogų dalykų, bet darome ir gerų. Darydami gera, gauname gerus rezultatus. Kai darome bloga, mums atlyginama tuo pačiu – bausme. O gal geri darbai sunaikina blogus darbus?“

Svamis atsakė: „Dvasingumas – ne verslas! Už visus gerus darbus bus atlyginta geru. O už visus blogus bus ir atitinkamas atpildas. Negalite išvengti blogų darbų pasekmių“. Ir Svamis pateikė pavyzdį: „Štai vienos sėklos. Pasėtos jos išauga į didelius vaismedžius. O čia kitos – dygliuotų krūmų sėklos. Sumaišau sėklas ir jas pasėju. Ir kas išeis? Iš vaismedžių sėklų išaugs vaismedžiai, o iš krūmokšnių sėklų išaugs krūmai. Galima sumaišyti sėklas, bet jos vis tiek išaugins savo rūšį. Ir vaismedžiai, ir dygliuoti krūmai augs vienas šalia kito. Panašiai ir geri bei blogi darbai „išaugins tik savo medžius“ – pasekmes.“

Svamis kalba apie 4 svarbius draudimus. Pirmasis yra ashraddha. Tai sanskritiškas žodis, reiškiantis nerūpestingumą arba visišką abejingumą ar aplaidumą. Antrasis – avishvasa – tai tikėjimo stoka. Trečiasis – ahamkara – ego. Ketvirtasis – asuya – pavydas. Tai – keturios klaidos, keturi dideli trūkumai. Ir keturios nuodėmės, kurių turėtume nedaryti.

„Aš meldžiuosi kiekvieną rytą ir vakarą, bet vis tiek turiu šias keturias ydas“, – pasakysite. Galiu turėti puikų tortą arba ryžių pudingą, bet pakanka mažo šaukštelio nuodų, kad visas tortas pasidarytų nuodingas. Todėl galime perskaityti daugybę šventraščių, galime nuolatos kartoti Dievo vardą, atlikti įvairias dvasines praktikas, bet jei turime keturias minėtas ydas, visa kita neduos naudos. Todėl pirmiausia stenkimės jų atsikratyti.

Ashraddha– nerūpestingumas, abejingumas, aplaidumas.

Tarkime, kas nors sako: „Jau daršano laikas, tuoj ateis Svamis“. O kitas sako: „Ai, dar pasikalbėkime“. Tai reiškia: „Man nesvarbu, kad Svamis ateina. Man tai nerūpi“. Šis nerūpestingumas – pirmoji klaida, kurią dažnai darome.

Sykį turėjau kartų patyrimą. Svamis paprašė manęs kažką atnešti. Aš tuoj pat pašaukiau studentą ir liepiau jam tai padaryti. Kai jau norėjau paduoti tą daiktą Svamiui, Jis tarė: „Aš prašiau tavęs, o ne to vaikino. Jei būčiau norėjęs, būčiau paprašęs jo“.

Taigi kai gaunate kokią užduotį, turite ją atlikti patys. Ji gali būti sunki, gali būti nuobodi, tačiau vis tiek privalote padaryti patys. Jei ignoruosite ją, rizikuojate daugiau nebegauti jokių užduočių! Taigi venkite šio abejingumo, ypač – dvasinėje plotmėje.

Ar būtina kasdien melstis tą pačią valandą, sakykime, dešimtą? Kodėl negalėčiau pirmadienį melstis 10-tą, antradienį – 8-tą ir.t.t, o savaitgalį – pop muzika ir šokiai! Kodėl ne? Juk aš turiu savo programą!

Svamis yra pasakęs, kad turime būti punktualūs ir nepavėluoti į „pasimatymą“ su Dievu. Rytų filosofijoje susitikimas su Dievu vadinamas meditacija. Mes medituojame tuo pačiu metu, nes tai – „pasimatymas“ su Dievu. Aš negaliu jo praleisti. Jei neateisite į susitikimą su savo viršininku, jus gali atleisti iš darbo. Jei neateisite į pasimatymą su savo mylimąja, galite ją prarasti. Jei neateisite į pasimatymą su žmona, ji grauš jus visą savaitę. Arba mėnesį. (Juokas salėje).

Taigi negalime praleisti pasimatymo su šeimos nariais, su viršininku. Tai kaip mes drįstame praleisti susitikimą su Dievu? Negi manome, kad Dievas yra prastesnis, negu šeimos nariai? Ar Jis menkesnis už jūsų viršininką? Ne, tai tikras apsileidimas, visiškas abejingumas.

Avishvasa

Antrasis trūkumas yra tikėjimo stoka. Svamis sako: „Jūsų kvėpavimas (shvasa) yra jūsų tikėjimas (vishvasa)“. Taigi kol žmogus gyvas, kol jis kvėpuoja, tol jis kuo nors tiki.

Kartais mes tikime, o kartais – ne. Aš iš tiesų tikiu tol, kol Dievas atsiliepia į mano reikalavimus. Kol gaunu tai, ko noriu, mano tikėjimas auga, aš tampu toks religingas, toks dvasingas! Bet kai atsitinka kas nors bloga, pvz., vaikai neišlaiko egzaminų, verslas žlunga, pašlyja sveikata, nesutariu su kaimynais, įvyksta nelaimė, tada aš visai pagrįstai nustoju tikėti!

Svamis yra pasakęs: „Supraskime, kas yra tikėjimas“. Yra trys tikėjimo lygiai. Vienas – tai paprastas tikėjimas. Šiame pasaulyje mes daug kuo tikime. Krikščionys tiki vienais dalykais, musulmonai – kitais, induistai – dar kitais. Tai – tradicijos. Tie tikėjimai priklauso nuo laiko, kartos, tuo metu esančių aplinkybių. Jie nepastovūs, nuolat kinta.

Seniau buvo tikima, kad saulė teka ir leidžiasi. Vėliau Galilėjus moksliškai įrodė, kad saulė nei teka, nei leidžiasi. Tai žemė sukasi, ir taip ateina diena ar naktis. Taigi tą tikėjimą naujasis atradimas visiškai sugriovė.

Buvo, pavyzdžiui, tikima, kad atomas nedalomas. Šiandien įrodyta kas kita. Kai atomas skyla, gaunama daug energijos.

Taigi tokie tikėjimai kinta, keičiantis aplinkybėms, žinioms, didėjant intelektui.

Kita pakopa – gilesnis ir tvirtesnis tikėjimas. Tai – pasitikėjimas. Juk nesakote: „Aš tikiu savo motina“, o tik: „Aš pasitikiu savo motina“. Pasitikėjimas gilesnis už tikėjimą. Svamis sako, kad pasitikėjimas mums įgimtas. Jis pateikia tokį pavyzdį. Aš visiškai užtikrintas, kad iš turgaus namo grįšiu saugiai. Aš tikiu, kad gyvensiu, todėl statau namą. Kai nueinu pas kirpėją, leidžiuosi skutamas, kadangi visiškai pasitikiu juo. Žinau, kad jis nepanaudos savo įrankio piktam. Mes pasitikime skalbėju ir duodame jam skalbti savo brangius drabužius. Mums nė į galvą neateina, kad jis gali pabėgti su mūsų drabužiais. Jei gydytojas mus operuoja, mes pasitikime juo ir gulamės ant operacinio stalo. O gal atsibusime kitoje planetoje? (Auditorija juokiasi). Mes visiškai pasitikime auksakaliu ir duodame jam auksą, kad jis padarytų mums papuošalą, žiedą ar grandinėlę. Taigi mes visais jais pasitikime.

Bet, deja, sako Svamis, mes netikime Dievu… Taip gausiai apdovanoti pasitikėjimu, mes netikime, nepasitikime pačiu Dievu. Pasitikėjimas mums įgimtas, natūralus, o jo praradimas reiškia, kad mūsų gyvenimas pasidarė nebenatūralus. Svamis sako, kad būtent pasitikėjimas pažadina meilę Dievui. Kol nesate įsitikinę Dievo buvimu, jūs negalite Jo pamilti. Panašiai, kol nepasitikite savo gyvenimo draugu, negalite jo mylėti. Svamis pateikė tokį pavyzdį. Žmona visiškai pasitiki savo vyru. Žinoma, tai pati vedybinio gyvenimo pradžia. Kai vėlai vakare vyras sugrįžta iš darbo, ji nepaprastai juo rūpinasi: „Brangusis, tu toks pavargęs, tu taip sunkiai dirbi, aš suprantu. Štai, išgerk puodelį kavos. Vakarienei paruošiau tavo mėgstamiausią patiekalą“. Ji tai sako, nes visiškai pasitiki savo vyru.

Tačiau po kiek laiko koks nors žmogus praneša: „Žinai, tavo vyras užmezgė romaną su savo sekretore“. Žmona tuo patiki. Kas atsitinka? Vyras baigia darbą 5 valandą. Kelionė namo paprastai trunka pusę valandos, o šį sykį jis grįžta 5.35. „Kur tu buvai? Ką veikei? Kas atsitiko per tas 5 minutes?“ – pasitinka jį žmonos klausimai. Jei jis grįžta 6 valandą, durys bus užrakintos. Jei grįš 6.30, vyras turės miegoti ant laiptų. Prasideda „Korėjos karas“. Kas atsitiko? Juk žmona buvo tokia mylinti ir rūpestinga? O dabar pasitikėjimo nebeliko.

Kai nėra pasitikėjimo, nėra darnos, nėra vienybės, todėl kyla nesusipratimai. Kai nėra pasitikėjimo, sunku prisitaikyti, meilė blėsta. Taigi Svamis moko: „Nepraraskite pasitikėjimo Dievu“.

Bet yra ir dar aukštesnis pasitikėjimo lygis. Tai – ištikimybė. Ji pati tvirčiausia, tai jūsų esybės esmė, tikroji šerdis, jūsų gyvenimo pamatas. Šis aukštesnis pasitikėjimas yra ištikimybė. Tai – įsipareigojimas.

Kai šios ištikimybės nebelieka, nebelieka ir gyvenimo. Ištikimybė – tai dvasinė, o ne pasaulietiška savybė. „Aš pasitikiu Baba, esu Jam ištikimas“, –tai reiškia, kad jūsų tikėjimas nepajudinamas. Ištikimybė – yra tai, kas neturi priešybės. Ištikimybė – tai empatija, bendravimas, draugiškumas. Susitapatinimas.

Svamis kartą pasakė: „Aš pasitikiu kiekvienu. Bet jūs nepasitikite Manimi“. Aš išdrįsau klausti: „Kodėl taip yra, kad Tu mumis pasitiki, o mes Tavimi – ne?“ Svamis atsakė: „Jūs ir aš esame viena. Aš tai žinau. Aš esu jūs. Taigi kai Aš pasitikiu jumis, Aš pasitikiu Savimi. Kai Aš myliu jus, Aš myliu Save. O jūs to nesuprantate. Jūs manote, kad esate atskirai nuo Manęs. Todėl ir nepasitikite“.

Taigi pasitikėjimas, ištikimybė yra dieviški. Ištikimybė – tai kertinis akmuo, pamatas. Ištikimybė – viduje. Paprastas tikėjimas yra praktikuojamas, tai – garbinimas, ritualai, jie – išoriniai. Pasitikėjimas kyla iš širdies, o ištikimybė – tai pati dvasia arba sąmonė. Ir vienintelis šiame pasaulyje pasitikėjimo ir ištikimybės vertas dalykas yra ši sąmonė. Visa kita – be vertės, nes laikina. Nieko čia nėra pastovaus. Kaip Svamis sako, tai – tarsi praplaukiantys debesys. Įvairūs tikėjimai – praplaukiantys debesys. Net pasitikėjimas gali susvyruoti. Todėl kartais jį prarandame. Bet ištikimybė yra nepajudinama, pastovi, ji nė kiek nesvyruoja, todėl, kad ji iš esmės – dieviška. Ji – pati mūsų esybės esmė. Svamis sako, kad ji – mūsų teisė. Tai nėra kažkas, už ką turėtume kovoti ar ką turėtume puoselėti. Ne. ji mums tiesiog įgimta.

Ahamkara

Trečiasis trūkumas yra ego. Kartą Brindavano koledžo studentai ėmė manęs klausinėti apie ego, nes labai norėjo suprasti šį dalyką. Vienas klausė: „Kas yra ego?“ Kitas: „Kaip sužinoti, kad esi egoistas?“ O trečiasis teiravosi: „Kaip išsivaduoti iš ego?“

Aš atsakiau: „Ego dažnai neteisingai suprantamas. Kiekvienas iš mūsų turime ego jausmą, tik jo procentas skiriasi. Vienas turi 20% ego, kitas – 50%, o dauguma – visą 100%!“ (Auditorija juokiasi).

Kas yra ego? Jis taip skirtingai interpretuojamas. Taigi kiekvienas, kuris sako „aš“, turi ego: „aš esu žmogus“, „aš – dėstytojas“, „aš – indas“… O pasakykite man, kas to nesako? Kiekvienas sako „aš“, nes „aš“ – tai jūsų tapatybė, jūsų individualybė.

Tai koks tas ego – geras ar blogas? Veiklos srityje ego leistinas. Turime dharmos, etikos taisykles, kodeksus, kaip veikti individualiai, kolektyve, visuomenėje, tvarkant tautinius reikalus ir pan. Jei aš nueisiu į kontorą ir sakysiu tarnautojui: „Paruošk šį projektą“, o jis atsakys: „Ne, Dievas yra ir tavyje, ir manyje, todėl aš padiktuosiu, o tu užrašyk!“… Arba aš pasikviesiu savo studentus ir sakysiu: „Gerai, vaikinai, šiandien mokysimės tą ir aną“. O jie man atrėš: „ Dievas yra vienodai visuose. Kodėl tu turi mus mokyti, o mes – klausytis? Sėskis, mes tave mokysime!“ Su tokia „nesusipratimų“ filosofija mes negalėtume nei gyventi, nei dirbti. Taigi ego yra leistinas veikloje. Bet jis tampa nepageidaujamas ir virsta bėda, kai įgauna atstumiančią ar net grėsmingą formą. Bėda ta, kad mūsų ego nesustoja, vien prisistatęs: „Aš esu dėstytojas“. Jis tęsia: „Aš jau 38 metus dėstytojas“. O kas tavęs to klausė? (Auditorija juokiasi). Čia ego suvaidina pompastišką spektaklį. Kas nors klausia: „Pone, aš Putapartyje pirmą sykį. Gal pasakytumėte, kada vakarinis daršanas?“ O jūs atsakote: „Pirmą sykį? O aš čia buvau jau daugybę kartų!…“ Bet žmogus tik klausė, kada vakarinis daršanas. Kodėl mes stengiamės kitus nustebinti savo patirtimi ar biografijos faktais? Ego visada sukelia „daug triukšmo dėl nieko“. Tokį pasirodymą, puikavimąsi, pompastiką Svamis apibūdina „Varžybos, varžybos!“ Tai bjauru. Šito reikėtų atsikratyti.

Kita nemaloni ego forma yra išdidumas. Mes tikimės sau išskirtinio dėmesio. „Nori, kad aš čia sėdėčiau? Argi nežinai, kad jau seniai esu pasekėjas“ ir pan. Šis ego nori jaustis ypatingas. Pavyzdžiui, nepakanka, kad Svamis man leido paliesti Jo kojas. Daug svarbiau, kad tik man leido (Auditorija juokiasi). O kas, jei leido ir tau? Ego turi jaustis aukštesnis, svarbesnis, išskirtinis.

Kitas klausimas buvo toks: „O kaip atsirado ego? Ir kodėl jis atsirado?“ Todėl, kad per daugybę metų mes išsiugdėme neteisingą savęs supratimą. „Aš – toks puikus. Aš turiu tiek daug nuopelnų. Aš esu gavęs tiek daug visokių atestatų ir liudijimų…“ O kai kas nors paprasčiausiai paklausia: „O koks jūsų vardas?“ – ego įsižeidžia.

Kai sėdžiu daršane, o Svamis kalba su mano kaimynu, mano ego jaučiasi įskaudintas. Aš turėčiau džiaugtis! „Tau pasisekė, Svamis leido tau prisiliesti prie Savo kojų! Tai nuostabu! Man reikėjo 7 metų, kol priartėjau prie Jo, o tau pasisekė iš karto. Sveikinu!“ Bet aš galvoju visai ką kita: „O kaip tu čia patekai? Iš kur tu?“

Taigi ego – tai nuolatinis nepasitenkinimas, skausmas, kylantis iš neteisingo savęs suvokimo. Ego labai pavojingas, ypač – šalia Svamio. Svamis gali daug ką pakęsti, bet kai pamato ego, – tampa chirurgu. Ir pjauna labai giliai. Jis – negailestingas chirurgas! Tą ego, kurį tu gali išsiauginti rytoj, Jis išpjauna jau šiandien. Tai – „dvasinė operacija“, kuri daroma iš anksto.

Kartą Svamis nustojo kalbėtis su mano draugu. Mes nežinojome, kodėl. Tas žmogus labai nusiminė. Jis man prasitarė: „Svamis nebekalba su manimi. Ką man daryti?“ O ką aš galiu padaryti? Galiu tik paverkti drauge su tavimi (Auditorija juokiasi). Draugas nelaimėje. Bet padėti negaliu. Tačiau man sunku buvo žiūrėti į jo kančias ir aš tyliai pasakiau Svamiui: „Svami, jis verkia. Svami, jis verkia ir verkia“. „Ir tu paverk“, – atsakė Svamis (Auditorija juokiasi). Kadangi buvau tam pasiruošęs, tai neįsižeidžiau (Auditorija juokiasi). Svamis dar pridūrė: „Duosiu tau nosinę ašaroms nusišluostyti“.

O paskui Svamis pasakė: „Pažvelk. Matai jo akis? Jos pilnos pykčio, pilnos neapykantos Man, kad Aš su juo nekalbu. Jis kupinas neapykantos. Užuot prisipildęs meilės, užuot giliau patyrinėjęs save ar naujai įvertinęs savo elgesį, jis užsidegė neapykanta. Tai byloja jo akys. Net eisena tai rodo. Taigi šis kelias taisomas (Auditorija juokiasi). Kai kelias taisomas, jis užtveriamas ir pakabinama iškaba: KELIO DARBAI. VAŽIUOTI KITA PUSE“ (Auditorija juokiasi iš širdies).

Taigi kai pasidarote egoistai, kelias uždaromas taisyti. Ir Svamis aplenkia visą eilę, Jis eina kitu keliu, tol, kol tas kelias bus pataisytas.

Žvilgsniai, žodžiai, judesiai, eisena – viskas išduoda mūsų ego. Ir tai nesunku pamatyti.

Kartą pas Svamį atvyko Aukščiausiojo teismo teisėjas. Jis manęs paprašė: „Pone, pasakyk Svamiui, kad aš atvykau“. Aš, kaip tikras kvailys, ir pasakiau, manydamas, kad pasitarnausiu ir tam žmogui, ir Dievui. „Pasėdėkite čia”, – pasakiau jam ir nuėjau pas Svamį. Tuo metu Jis su studentais pietavo. Aš ištariau: „Svami..“ „Na, kas? Sakyk, sakyk“, – paragino Jis. „Aukščiausiojo teismo teisėjas atvyko į Tavo daršaną, Svami“. „Oho. Ar jis su ragais? O gal jis koks ypatingas? Sėskis čia“, – pasakė Svamis. Taigi aš negalėjau nueiti ir ką nors tam žmogui pasakyti, nors jis manęs ir laukė. Tada supratau, kad negaliu niekam atstovauti.

Vienas ponas iš Londono atvežė auksinių rašiklių. Jis norėjo, kad Svamis išdalytų tuos rašiklius studentams. Jis tarė man: „Anilai Kumarai, aš atvežiau rašiklių“. Aš pasakiau „gerai“, nes tada dar nežinojau taisyklių. Dabar jau niekad nebesistengiu tarpininkauti. O tada nuėjau pas Svamį pranešti. „Na, kas? Sakyk!“ – paklausė Svamis. „Pasekėjas iš Londono atvežė auksinių rašiklių“, – atsakiau aš. „Ir ką?“, – paklausė Svamis. „Svami, jis nori interviu“, – perdaviau prašymą. „Tu nori pasakyti, kad jis nori nusipirkti interviu? Jis nori Man duoti kyšį?“ „Svami, auksiniai rašikliai…“, – lemenau aš. „Pasiimk juos visus, – atsakė Svamis. – Tau jie labai patinka, tai ir pasiimk, kiek nori. Eik ir duok jam interviu, nes tu nori tų rašiklių. Man jų nereikia“.

Kartais mes klystame iš nežinojimo. Tai – irgi ego. Kartais sakome: „Svamis neis šia puse“ arba „Svamis nepasižiūrės į tave“, arba „Svamiui patinka tas ir tas“. Kas mes esame, kad taip kalbėtume? Svamio ryšys su kiekvienu asmeniškas. Tas ryšys su jumis yra vienoks, o su jūsų draugu – kitoks. Kiekvienas žmogus turi vienintelį, asmenišką ir individualų ryšį su Svamiu. Kaip mes galime nustatyti bendrą dėsnį ar taisyklę?

Kontoroje gali būti bendros taisyklės, tinkančios kiekvienam. Bet dvasiniams ryšiams netinka bendrosios taisyklės. Dvasinis ryšys yra per daug artimas, per daug asmeniškas, konfidencialus. Svamis tau ką nors atskleidžia ar paprašo tavęs ką nors padaryti… Tai pernelyg asmeniška, kad galėtum apie tai kalbėti.

Šaltinis: http://www.sathyasai.lt/index.php?id=73

Meditacija, tai būsena, kurioje turėtumėte nugyventi visą savo gyvenimą

Meditacija neturi nieko bendro su burtais, stebuklais ar mistinėmis proto galiomis. Daugumai žmonių ji asocijuojasi su Rytų šalimis, budistais vienuoliais, nuolat sėdinčiais tik stebuklingoje “lotoso” pozoje. Patyrinėjus, ką apie meditaciją žino Vakarų ir Rytų pasaulis, ima aiškėti, kas ir kodėl slepiasi po šiuo žodžiu.

Meditacija (lot. meditatio = “mąstymas apie” arba lot. medius = “vidurys”) – viena iš dvasinio susitelkimo (koncentracijos) technikų, maldos forma, mąstymo procesas. Pradžioje taip vadinti krikščioniškieji fiziniai ir dvasiniai susitelkimo pratimai. Vėliau (XIX a.) teosofai pritaikė šį lotynišką terminą vadinti įvairioms dvasinio susikaupimo pratyboms, dažniausiai kilusioms iš Rytų.

Bendriausia prasme galima sakyti, kad meditacija – tai sąmoningumo lavinimo metodas, kurio metu dėmesys yra susitelkiamas į kokį nors objektą. Medituoti galima įvairiais būdais, tačiau pradėti reiktų nuo paprasto atsipalaidavimo patogioje ramioje vietoje, kur Jūsų netrukdytų bent jau 20 minučių.

Štai kokį apibrėžimą pateikia E.Eswaran: “Meditacija [...] yra sistemingas būdas valdyti ir maksimaliai sukoncentruoti paslėptą žmogaus psichinę galią. Ją sudaro proto (ypač dėmesio) ir valios lavinimas, siekiant palikti paviršinius sąmoningumo lygius ir nukeliauti į pačias jo gelmes.”

Kiekvieno iš mūsų protas pasaulį suvokia savaip. Pavyzdžiui, stiklinę, kuri yra pusiau užpildyta, vieni mato pusiau pilną, kiti – pusiau tuščią. Meditacija gali mums padėti pamatyti stiklinę, kuri yra tiesiog pusiau užpildyta. Kitaip tariant, meditacija padeda pasiekti proto aiškumą, „nuvalyti“ prizmę, per kurią mes matome dalykus, geriau pažinti save ir aplinką, sustiprinti pojūčius aplinkai.

Meditacija – tai proto pusiausvyra. Kasdienybėje įaudrintas mūsų protas dažnai pavargsta. Taip įvykus, jo reakcijos į aplinkos dirgiklius darosi nevaldomos. Mus užplūsta pyktis, depresija, stresas, tuoj pat pasipila klaidos. Tuo labiau, kad gyvename triukšmo ir nuolatinio skubėjimo rutinoje: mobilūs telefonai, mašinos, vėluojantys darbai, piktas viršininkas, neišsipildantys norai.. Ir burtų lazdelė čia nepadės. O meditacija netaps ta burtų lazdele. Tačiau proto pusiausvyra ir vientisumas padės patirti natūralų džiaugsmą bet kokių aplinkybių apsuptyje. Ir kaip įrankį galima naudoti meditaciją.

Geriausia meditaciją praktikuoti reguliariai, tuo pačiu paros metu, toje pačioje vietoje. Tegu tai tampa savotišku ritualu. Smegenims tai ženklas pasiruošti procesui. Ypač prasminga meditacija viduryje dienos, kada nėra laiko numigti, o dar reikia priimti krūvą svarbių sprendimų. Juk daugelis iš mūsų natūraliai svarbiausius sprendimus nukeliame į rytą. Kodėl ryto negalėtume nukelti į dienos vidurį, o vėliau, išmokus nuolat būti proto pusiausvyroje, ją išlaikyti visą dieną.

Mokslas jau septintajame dešimtmetyje įrodė meditacijos naudą. Dabar įrodymai tik dar akivaizdesni. Medituojant stiprinama mūsų kūno imuninė sistema, gaminasi daugiau antikūnių, kurie padeda nugalėti ligas. Gydytojai meditaciją rekomenduoja kaip priemonę nuo širdies ligų, AIDS, vėžio ar nevaisingumo. Taip pat skausmo kontrolei vietoje vaistų. Juk tai daug paprasčiau, sveikiau ir galų gale pigiau!!

Tyrimai taip pat parodė, kad medituojant smegenys suvartoja 17% mažiau deguonies, sumažėja širdies plakimo dažnis, naudingai aktyvėja arba nuslobsta atitinkamos smegenų skleidžiamos bangos. Meditacija „išjungia“ smegenų sritis, atsakančias už mūsų jutimų į smegenis siunčiamą informaciją, tačiau smegenų neišjungia. Mokslininkai sako, kad tai gali būti priežastis, kodėl medituojantys žmonės jaučiasi, tarsi būtų viena su viskuo. Taip pat, medituojant aktyvuojama smegenų dalis, atsakinga už mūsų koncentraciją. Tai jau šimtus metų naudojama rytų kovos menų, jogų praktikose.

Ir pabaigai: kaip patikrinti, ar meditacija Jums naudinga? Jei pabaigoje jaučiatės geriau nei pradžioje, vadinasi, rezultatą pasiekėte!

Šaltiniai:

http://lt.wikipedia.org/wiki/Meditacija#cite_ref-0

http://www.time.com/time/magazine/article/0,9171,1101030804-471136,00.html

http://psychologytoday.com/articles/index.php?term=20010501-000025&page=1

http://www.npr.org/templates/story/story.php?storyId=4770779

http://www.investigatingthemind.org/

http://www.crystalinks.com/medbrain.html

http://www.youtube.com/watch?v=om7NCfTo-xc&feature=related

http://www.youtube.com/watch?v=A4huaKgCaZ8

http://www.youtube.com/watch?v=IJ5pch905EY

http://www.youtube.com/watch?v=fk_Br85XmAg&feature=related

http://www.youtube.com/watch?v=_ff0htlOQcE

Išmintis ateina su amžiumi. Bent jau kiek tai susiję su emocijomis

Albertos universiteto mokslininkai kartu su Diuko universiteto tyrėjais padarė išvadą, kad išmintis ateina su amžiumi, bent jau kiek tai liečia emocijas.

Daktaro Florino Dolcos'o vadovaujamas tyrimas nustatė smegenų struktūras, kurios padeda sveikiems vyresnio amžiaus žmonėms kontroliuoti ir valdyti savo emocijas geriau nei jaunesniems tyrimo dalyviams. Tyrimo metu buvo rastos dvi smegenų sritys, kurių aktyvumas padidėdavo kai dalyviams virš 60-ties buvo parodyti emocijas sukeliančių situacijų vaizdai.

"Ankstesni tyrimai įrodė, kad sveiki vyresnio amžiaus asmenys gali valdyti savo dėmesio kiekį negatyviose situacijose. Taigi, juos tos situacijos gali įtakoti mažiau", sako dr. Dolcos'as.

Visas straipsnis - http://www.sciencedaily.com/releases/2008/06/080612185428.htm

Šis tyrimas parodo, kad jauni žmonės, nesukaupę atitinkamo gyvenimiškos patirties kiekio, reaguoja į situacijas emocionaliau. Jų emocionalumas yra daugiau spontaniškas ir natūralus procesas ir jo niekaip vertinti nereikėtų. Paprasčiausiai jiems trūksta galimų pasirinkimo reaguoti į situacijos variantų, kurie ateis su patirtimi.
Tai ypač svarbu prisiminti tėvams ir mokytojams, kurie kasdien dirba su jaunimu.

Streso sukeltas alkio hormono padidėjimas gali turėti antidepresinį poveikį

Naujausi tyrimai UT pietvakarių medicinos centre gali paaiškinti streso ar depresijos ištiktų žmonių persivalgymo problemą. Žinodami, kad taip vadinamo "alkio harmono", grelino, kiekis padidėja badaujant, mokslininkai spėja, kad šis hormonas gali būti padėti panaikinti streso sukeltus depresijos ir nerimo simtomus.

Visas straipsnis - http://www.sciencedaily.com/releases/2008/06/080615142252.htm

Organizme vykstančių elektrocheminių procesų metu signalai kūnui perduodami hormonų pagalba. Hormonus išskiria endokrininės sistemos liaukos. Tačiau svarbiausias organizmo kontrolės taškas išlieka smegenys.
Smegenys apdoroja signalus ir, dažniausiai, pagal turimus modelius parenka atitinkamą reakciją. Norėdami išvengti automatizmo, turime ne tik bukai klausyti gyvuliškos progimties organizmo siunčiamų signalų, tačiau ir pasitelkti į pagalbą protą bei išmintį.

Palinkėjimas jaunavedžiams

"Meilė turi daug laiptų. Daug visokių pavadinimų. Gražiausias meilės suvokimas - tarnystė. Tarnauti - tai reiškia karaliauti. Egoistas nekuria, tarnaujantis kuria. Visa, kas pasaulyje padaryta gražaus, padaryti iš meilės." - Tėvas Stanislovas

Santuoka - kai du tampa vienu. Matyti dvi mylinčias širdis, nusprendusias paaukoti save vardan Šventosios Sąjungos, yra didžiulis džiaugsmas.

Linkime Jums suvokimo, kad santuoka skirta ne apriboti, valdyti ir varžyti vienas kitą ar kliudyti vienas kitam, BET! ... leisti iš tiesų išreikšti ir nuoširdžiai aukštinti tai, kas yra aukščiausia ir geriausia Jumyse - taip pat ir Jūsų meilę Dievui, meilę gyvenimui, meilę žmonėms, meilę kūrybiškumui, meilę darbui ar bet kuriam Jūsų esaties aspektui, tikrai išreiškiančiam Jus ir teikiančiam Jums džiaugsmo. Nes meilė nieko nereikalauja. Todėl ji tokia ir yra - Meilė.

Ir.. jei kada tektų atsidurti situacijoje, kuri atrodytų neturinti išeities, prisiminkite ir paklauskite savęs, KAIP DABAR PASIELGTŲ MEILĖ?

Tegu būna taip, kaip Jūs norite.

Skiriu M. ir I.

Apie mus

"Po ir už Laiko, Erdvės ir Pokyčių Visatos visada galima rasti Substancialią Realybę - Fundamentalią Tiesą." (Kibalionas)

Daugybė klaidingų interpretacijų, fantazijų ir mistikos gaubia fundamentalų žmonių, priėjusių savo gyvenime ribą, klausimą: KAS TOLIAU..?!

Ar yra daugiau, nei matome? Ar viską galime paaiškinti logiškai, moksliškai? Ar esame tik kūnas, protas ir mintys?

Žmonės, knygos, religijos, istorija ne visada pateikia tik faktus, kuriuos kiekvienas mąstantis žmogus galėtų pats apsvarstyti. Interpretacijos, išvados ir apibendrinimai žmonių, kurie tik žaidžia dėl egoistinių paskatų, nuvedė žmoniją į akligatvį. Melas, pyktis, žiaurumas, gyvuliški instinktai tik parodo kaip toli mes nuo tobulumo.

Siekdami atskleisti kitokį požiūrį į žinias, faktus ir įvykius mes kuriame ir pildome šį informacijos šaltinį. Jis skelbia fundamentalią tiesą: būdami dvasinėmis būtybėmis materialaus pasaulio rėmuose ieškome mus sukūrusio, tobulo, mylinčio Amžinojo Dievo ir siekiame būti tokie, kaip Jis. Ir nors gyvename ribotame pasaulyje, tačiau tik šitokio pasaulio santykinumuose galime suvokti, pajusti ir atpažinti kelią, vedantį mus pas Kūrėją.

Žemėje vyksta didžiuliai pokyčiai. Dvasinėmis energijomis veikiami mūsų planetos žmonės neranda atsakymų į juos kamuojančius klausimus. Tiesos, šviesos, gėrio, pilnatvės alkis primena mums, kas mes esame ir kur turime eiti. Tik suvokdami save kaip dvasingą kūrinį, mes kartu galime atskleisti sau ir pasauliui didžiausią visų laikų paslaptį - Dievą savyje.

1 principas

Nepamiršk, kad karate-do prasideda ir baigiasi su rei

Kartu su judo ir kendo, karate-do yra japoniškas kovos menas. Kaip ir kiti japoniški kovos menai, karate-do turi prasidėti ir baigtis su rei.

Rei dažnai reiškia "pagarbą", tačiau iš tiesų tai yra daug daugiau. Rei apima ir pagarbą kitiems, ir pagarbą sau. Kai gerbiantysis save perduoda šį pagarbos jausmą kitiems, jo veiksmas ir yra rei.

Sakoma, kad "be rei būtų netvarka" ir kad "skirtumas tarp žmogaus ir gyvūnų yra rei". Kovos būdai, kurie neturi rei, nėra kovos menai. Tai paprasčiausias niekingas smurtas. Įgimta fizinė galia be rei yra ne daugiau kaip brutali jėga ir žmonėms ji nėra tokia svarbi.

Svarbu pažymėti, kad nors ir žmogaus elgsena gali būti teisinga, be nuoširdumo ir pagarbos jis negalės išreikšti tikro rei. Tikras rei išorėje atspindi pagarbią širdį.

Visi kovos menai prasideda ir baigiasi su rei. Nebent jie praktikuojami be pagarbos ir nuolankumo. Tada juos galima vadinti smurto formomis. Dėl šios priežasties kovos menai turi naudoti rei nuo pradžios iki pabaigos.

*Pagarba japonų kovos menuose paprastai išreiškiama nusistovėjusios formos ceremonija treniruotės pradžioje ir pabaigoje. Japonų tradicijos reikalauja mokinio pagarbos mokytojui, žemesnio luomo atstovo pagarbos aukštesnės kastos atstovui. Šimtmečiais naudojama tradicija suformavo ypatingą atmosferą Japonijos kultūroje. Red. pastaba

Vaikai - mūsų ateitis

Kūrėjas davė kiekvienam iš mūsų galimybę gimti, augti, tobulėti, tapti kažkuo, kuo mes ir Jis norime būti. Visi mes buvome vaikais. Šiandien jau tokie nesame. Suaugome ir tapome "atsakingi". Tačiau mūsų dabartį formuoja mūsų praeitis. O praeitis - vienam tik vaikystė, kitam jau ir brandus suagusio žmogaus gyvenimas. Nelygu koks kiekvieno amžius.

Pasaulį po savęs paliksime tiems, kurie dabar dar tik mokosi vaikščioti, skaityti, pasakoti.. dirbti. .Užaugę jau jie kurs aplinką, kurią perduos žmonijos ateičiai. Ką mes gavome ir ką mes ruošiamės perduoti? Ar viskas taip gerai, kaip norėtume, kad būtų? Ar šiandienos vaikai rytoj gyvens pasaulyje, kuriame šviesu ir ramu, kuriame tarpusavio pagarba ir supratimas džiugins visuomenę?

Pagal tai, ko mes juos šiandien mokome, rezultatai bus tragiški. Ką galime pakeisti? Vienas iš būdų - rodyti tokį pavyzdį, gyventi taip, kaip įsivaizduojame geriausiai. Kitaip sakant, ne kalbėti apie tai, kokie turėtų būti vaikai, o patys būti tokie, kokie jie norėtume kad būtų. Kalba eina ne apie profesijas, pomėgius, pasaulio suvokimą, nors tai irgi yra imprintai, įtakos, kurias mes dažniausiai nesąmoningai perduodame vieni kitiems. O ypač vaikams. Kalba eina apie principus: pagarba, supratimas, tolerancija..

Kartais susimąstykime apie savo veiksmų pasekmes. Kad ir nekalta frazė: "Matai, taip gali tik geriausi." Tik geriausi gali viską. Tik jiems viskas leidžiama ir tik jie gali turėti ko nori. Geriausias mokykloje, geriausias tarp draugų, sporte, universitete ir t.t. Geriausio kulte egzistuoja taisyklė - geriausių nepadaugėja bėgant laikui. Elementari proporcija. Kiek varžybose pirmų vietų? Nebent sukurti daugiau varžybų! Tada ir pirmų vietų bus daugiau. Tuo pačiu ir geriausių. Na ir kas?

Visi esame unikalūs. O ypač vaikai. Kaip žavu matyti vaiką, kuris turi savo nuomonę, savo supratimą ir savo pasaulį, kuriame gyvena. Iš mūsų tą pasaulį jau atėmė įtakos, imprintai, nuomonės, ypač - patirtis. Vaikai jos turi mažiau, jie impulsyvūs, išradingi. Ir kiek daug jie gali kartu. Būtent "kartu" ir yra tai, kas juos gali nuvesti kitu keliu. Ne į "geriausių" lenktynes. Tokios jau vyksta keletą tūkstantmečių. Šio kelio pasirinkimas toli gražu nedžiugina. Mąstydamas taip, kaip ankščiau, ir gausi rezultatą tokį patį kaip ir ankščiau. Keiskime kelią, keiskime mąstymą, ieškokime kitų sprendimo būdų. Na.. nebent jaučiamės laimingi ir patenkinti rezultatu, kokį šiandien turime?

Kelias "kartu" susijęs su elementariais žaidimais, kuriuose vaikai būtų mokomi, kad tik bendrai visų pastangomis pasiektas rezultatas yra vertingas. Kad toks rezultatas yra daugiau negu "geriausio" pasiektas rezultatas. Dieviškoji aritmetika: 1+1>2. Taip jie mokysis kooperuotis, prisitaikyti prie bendrų interesų, bendrauti, sužinoti, kad kitas gali matyti tą patį dalyką kitaip. Taip jie patirs bendrą džiaugsmą. Ir jį patirs visi iki vieno. Nes kiekvienas bus prisidėjęs prie gerovės ir kartu jausis SVARBUS ir REIKALINGAS.

Beje, o kas sako, kad tai turėtų mokytis tik vaikai? Ar taip vyksta "geriausių lenktynės"?

DVIDEŠIMT KARATĖ PRINCIPŲ

Parengta pagal "The Twenty Guiding Principles of KARATE. Gichin Funakoshi"

DVIDEŠIMT KARATĖ PRINCIPŲ

Dvasinis meistro palikimas. Gichin Funakoshi

Gichinas Funakoshis, "karatė tėvas", kartą pasakė, kad "pagrindinis karatė tikslas yra ne pergalė ar pralaimėjimas, o dalyvaujančiųjų charakterio tobulinimas."

Išreikdamas savo mąstyseną ir norėdamas nukreipti teisinga linkme tuos, kurie ateityje mokysis šio kovos meno, jis užrašė dabar legenda tapusius dvidešimt principų. Nors šie principai plito daugelį metų, jų vertimas su paaiškinimais ir komentarais nebuvo paskelbtas iki šiol (kalbama apie 2003 m. leidimo knygą).

Meistras Funakoshis pabrėžia dvasinę principų svarbą ir iškelia mentalinius žmogaus sugebėjimus virš brutalios jėgos ir technikos. Praktikuojantys neturėtų pasikliauti tik technika (smūgiais, spyriais ar blokais). Jie turėtų ugdyti ir savo dvasines savybes. Domėkitės savimi ir visa kita seks iš paskos, buvo žinia, kurią jis paliko būsimoms kartoms.

Kaip aksiomos, meistro principai gali būti įvairiai interpretuojami. "Karatė nėra pirmos atakos" sulaukė daugybės diskusijų apie tikrąją šio teiginio reikšmę. Didžioji dalis šių daugiaprasmiškumų paaiškinta komentaruose, kurie papildyti filosofiniais apmąstymais, įdomiais istoriniais epizodais ir patarimais ieškantiems geresnio Kelio.

TURINYS

- Prologas
- Įžanga
- 1 - Nepamiršk, kad karate-do prasideda ir baigiasi su rei
- 2 - Karatė nėra pirmo smūgio
- 3 - Karatė palaiko tiesingumo pusę
- 4 - Pirma pažink save, tada kitus
- 5 - Intelektas prieš techniką
- 6 - Protas turi būti laisvas
- 7 - Nelaimės kyla iš nerūpestingumo
- 8 - Karatė yra ne tik dojo
- 9 - Karatė yra viso gyvenimo siekis
- 10 - Pritaikyk karatė kelią visiems dalykams. Tame slypi karatė grožis
- 11 - Karatė yra kaip verdantis vanduo: be karščio jis atvėsta
- 12 - Negalvok apie pergalę. Geriau galvok kaip nepralaimėti
- 13 - Prisitaikyk prie oponento
- 14 - Kovos baigtis priklauso kaip tau pavyko įvaldyti tuštumą ir pilnatvę (silpnumą ir stiprybę)
- 15 - Galvok, kad priešininko kojos ir rankos kaip kardai
- 16 - Kai žengi už savo vartų ribos, susiduri su milijonu priešų
- 17 - Kamae (paruošiamoji stovėsena) skirta pradedantiesiems; vėliau stovima shizentai (natūralioje stovėsenoje)
- 18 - Atlik kata tiksliai; tikra kova yra kitas reikalas
- 19 - Nepamiršk, kad jėgą gali naudoti arba ne, kūną išplėsti arba sutraukti, techniką panaudoti greitai arba lėtai
- 20 - Ieškodamas Kelio nuolat būk atidus, darbštus ir išradingas

Bus daugiau..

PRINCIPAI

Tiesa, išmintis ir meilė - mes atėjome čia to išmokti. Tai kelias į dvasios ramybę. Gyventi galime stichichkai ir sąmoningai. Kuo daugiau sąmoningumo - tuo daugiau ramybės. Nes gauname tai, ką sukuriame. Mūsų tikslas - harmoningas ir tobulas žmogus Dieviškojoje Visatoje. Matydami tikslą, kuriame kelią. Kelią renkamės remdamiesi principais. Principai - teritorija. Žemėlapiai - vertybės. Tik matydami idealą galime link jo eiti.

Viskas yra viena.
Meilė yra viskas.
Dvasia daugiau nei materija.
Atsakomybė - gebėjimas atsakyti.
Aš - daugiau nei mano mintys.
Gyvenimas - kūryba. Kuriu, vadinasi atsakau už pasekmes.
Jei nekuriu sąmoningai, kuriu nesąmoningai. Gaunu tai, ką sukuriu.
Mintis - energijos forma.
Iš egoizmo į altruizmą.
Visiems visko užtenka.
1+1>2
Tikslas - harmonija.
Savęs neapgausi.
Sėkmė yra pasekmė.
Yra daugiau nei matome.
Tai gali būti netikra. Visos tiesos tik pusiau tiesos.
Atsitiktinumų nebūna. Atsitiktinumas - tai kas atsitinka.
Viskam savas laikas.
Analogija - raktas į išmintį.
Visi esame unikalūs.
Su Kūrėjo pagalba aš galiu viską.

Tai tik dalis principų, kuriais galima vadovautis šiame gyvenime. Ateityje plačiau kalbėsime apie tai, kas už kiekvieno iš jų slepiasi. Beje, dar vienas principas - Visatoje pastovus tik kitimas!

VIZIJA

Žmonija užprogramuota evoliucijai. Tai mūsų genuose. Evoliucionuojame mintimis, kūnu, dvasia, siela. Evoliucionuoja materialūs kūriniai, religijos, mokslas.. Tačiau ne visi mūsų poelgiai skatina mūsų evoliuciją. Kodėl yra taip, kad vyksta įvairūs kataklizmai, katastrofos, karai? Kodėl tiek neapykantos, smurto, kančios, nėra prasmės, džiaugsmo ir ramybės?

Atsakymai be jokios abejonės yra. Tai, kad jie tik pusiau teisingi, irgi tiesa. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad nereikia NIEKO daryti. Abejingumo šiandien pilnas pasaulis. Ir evoliucijai tai jėgos neprideda.

Taigi, viena iš pusinių tiesų galėtų būti tokia: žmonija neturi krypties. Tai vyksta tam tikra prasme sąmoningai. Juk jei Jums šiandien žūtbūt reikia keliauti iš taško A į tašką B, Jūs nepasuksite į tašką C, kuris yra nepakeliui. Taške C Jūs galite atsidurti tik vienu atveju - jei nežinote kur norite eiti. (O gal progresas tapo regresu?) Ar tada jau ne vistiek koks kelias? Juk kai neturi krypties, tada visi keliai tampa vienodai geri..

Šiandien laisvė rinktis ir kelti sau dvasingus tikslus pavyksta ne kiekvienam. Tačiau visada galima pabandyti. Juk mūsų tikslai ir idealai apie mus pasako tiek daug!

Mūsų vizija - laisvas ir laimingas žmogus, harmoningai kuriantis save ir aplinką. Šio žmogaus tikslas - kasdien tobulėti ir šiandien būti geresniu nei vakar. Toks žmogus moka džiaugtis savimi ir pasauliu bei regi jo tobulumą. Jis atviras ir nuoširdus. Jis visą save altruistiškai atiduoda kitiems. Jis trokšta pažinti Kūrėją ir tapti tokiu tobulu, kaip ir Jis.

Mūsų kryptis - šviesus rytojus, kuriame laisve vadiname tyliai viduje skambantį Kūrėjo balsą, semtis iš Jo ramybę, prasmę, tikėjimą ir .. pasitikrintį kryptį, kuria einame.

Uždavę kryptį mes mobilizuojamės. Taigi mobilizuokimės dvasingai krypčiai ir paklauskime savęs, ar šiandien padariau viską, kad mano tikslas būtų pasiektas.

Kryptingas tikslo siekimas atveria mums neįsivaizduojamas galimybes. O jas išnaudoję, tikslą pasiekiame ir žengiame toliau, į šviesos ir harmonijos erdvę - grįžtame pas mus sukūrusį ir vedantį, amžinai mylintį ir viską atleidžiantį Dievą.

IDĖJA

Informacija - subtilus "maistas". Ji dažniausiai mus pasiekia norime mes to, ar ne. Sąmoningai rinkdamiesi ką valgyti, mes bandome įminti mums duoto unikalaus mechanizmo, kūno, paslapis. Sąmoningai rinkdamiesi ką skaityti, matyti, girdėti, kuo domėtis ir apie ką svajoti, mes skatiname kryptingą savęs kūrybą.
Ši svetainė - pozityvios informacijos šaltinis. Čia Jūs rasite (redaktoriaus nuomone) vertingus, pozityvius straipsnius, naujienas ar žinias, kurios (priklausomai nuo Jūsų) gali padėti Jums pasirinkti. Juk be galo įdomu sužinoti apie kito(kį) kelią?

Kuo mažiau kalbėsime apie tai, kas blogai. Tegu apie tai rašo, kalba ir galvoja tie, kurie mano, kad apie to reikia. Čia kursime ir skatinsime ateitį, kuri šviesi ir kupina amžinųjų vertybių. Čia džiaugsimės šiandienos pasiekimais, kurie rytoj mus galėtų padaryti geresniais.

Kyla klausimas: kokiais kriterijais mes vertinsime informaciją? Atsakymas: remdamiesi principais! Pagrindinis - meilė yra viskas. Kitas - visiems visko užtenka. Trečias - esame laisvos ir atsakingos asmenybės. Ir svarbiausia - viskas yra viena.

Jų, beje, bus ir daugiau.. apie juos principų skyriuje.