Satsangas su Anilu Kumaru
2000 m. spalio 29 d.
Kiekvienos srities veikla turi tam tikras taisykles, kurių turime laikytis. Pvz., mokslinius eksperimentus mes atliekame laboratorijoje pagal nustatytus reikalavimus: taip reikia daryti, o taip – negalima. Ir mokyklose, ir koledžuose, ir universitetuose yra konkrečios taisyklės, kurių laikomės. Pvz.: nevėluoti į paskaitas, gerai mokytis ir pan. Ir yra tam tikrų draudimų, pvz.: nerūkyti mokyklos ar koledžo teritorijoje, negerti alkoholinių gėrimų. Kaip piliečiai, mes taip pat turime laikytis tam tikrų elgesio normų. Pvz.: būti sąžiningi, sakyti tiesą, padėti kitiems, nežudyti, nevogti, nesisavinti kito žmogaus turto.
Taigi kiekviena sritis turi šių „leidimų“ ir „draudimų“, ir kai jų laikomės, esame ramūs ir taikūs. Ir nurodymų, ir draudimų reikia laikytis vienu metu. Štai pavyzdys. Vienas garsus pramonininkas paklausė Svamio: „Svami, mes darome tam tikrų blogų dalykų, bet darome ir gerų. Darydami gera, gauname gerus rezultatus. Kai darome bloga, mums atlyginama tuo pačiu – bausme. O gal geri darbai sunaikina blogus darbus?“
Svamis atsakė: „Dvasingumas – ne verslas! Už visus gerus darbus bus atlyginta geru. O už visus blogus bus ir atitinkamas atpildas. Negalite išvengti blogų darbų pasekmių“. Ir Svamis pateikė pavyzdį: „Štai vienos sėklos. Pasėtos jos išauga į didelius vaismedžius. O čia kitos – dygliuotų krūmų sėklos. Sumaišau sėklas ir jas pasėju. Ir kas išeis? Iš vaismedžių sėklų išaugs vaismedžiai, o iš krūmokšnių sėklų išaugs krūmai. Galima sumaišyti sėklas, bet jos vis tiek išaugins savo rūšį. Ir vaismedžiai, ir dygliuoti krūmai augs vienas šalia kito. Panašiai ir geri bei blogi darbai „išaugins tik savo medžius“ – pasekmes.“
Svamis kalba apie 4 svarbius draudimus. Pirmasis yra ashraddha. Tai sanskritiškas žodis, reiškiantis nerūpestingumą arba visišką abejingumą ar aplaidumą. Antrasis – avishvasa – tai tikėjimo stoka. Trečiasis – ahamkara – ego. Ketvirtasis – asuya – pavydas. Tai – keturios klaidos, keturi dideli trūkumai. Ir keturios nuodėmės, kurių turėtume nedaryti.
„Aš meldžiuosi kiekvieną rytą ir vakarą, bet vis tiek turiu šias keturias ydas“, – pasakysite. Galiu turėti puikų tortą arba ryžių pudingą, bet pakanka mažo šaukštelio nuodų, kad visas tortas pasidarytų nuodingas. Todėl galime perskaityti daugybę šventraščių, galime nuolatos kartoti Dievo vardą, atlikti įvairias dvasines praktikas, bet jei turime keturias minėtas ydas, visa kita neduos naudos. Todėl pirmiausia stenkimės jų atsikratyti.
Ashraddha– nerūpestingumas, abejingumas, aplaidumas.
Tarkime, kas nors sako: „Jau daršano laikas, tuoj ateis Svamis“. O kitas sako: „Ai, dar pasikalbėkime“. Tai reiškia: „Man nesvarbu, kad Svamis ateina. Man tai nerūpi“. Šis nerūpestingumas – pirmoji klaida, kurią dažnai darome.
Sykį turėjau kartų patyrimą. Svamis paprašė manęs kažką atnešti. Aš tuoj pat pašaukiau studentą ir liepiau jam tai padaryti. Kai jau norėjau paduoti tą daiktą Svamiui, Jis tarė: „Aš prašiau tavęs, o ne to vaikino. Jei būčiau norėjęs, būčiau paprašęs jo“.
Taigi kai gaunate kokią užduotį, turite ją atlikti patys. Ji gali būti sunki, gali būti nuobodi, tačiau vis tiek privalote padaryti patys. Jei ignoruosite ją, rizikuojate daugiau nebegauti jokių užduočių! Taigi venkite šio abejingumo, ypač – dvasinėje plotmėje.
Ar būtina kasdien melstis tą pačią valandą, sakykime, dešimtą? Kodėl negalėčiau pirmadienį melstis 10-tą, antradienį – 8-tą ir.t.t, o savaitgalį – pop muzika ir šokiai! Kodėl ne? Juk aš turiu savo programą!
Svamis yra pasakęs, kad turime būti punktualūs ir nepavėluoti į „pasimatymą“ su Dievu. Rytų filosofijoje susitikimas su Dievu vadinamas meditacija. Mes medituojame tuo pačiu metu, nes tai – „pasimatymas“ su Dievu. Aš negaliu jo praleisti. Jei neateisite į susitikimą su savo viršininku, jus gali atleisti iš darbo. Jei neateisite į pasimatymą su savo mylimąja, galite ją prarasti. Jei neateisite į pasimatymą su žmona, ji grauš jus visą savaitę. Arba mėnesį. (Juokas salėje).
Taigi negalime praleisti pasimatymo su šeimos nariais, su viršininku. Tai kaip mes drįstame praleisti susitikimą su Dievu? Negi manome, kad Dievas yra prastesnis, negu šeimos nariai? Ar Jis menkesnis už jūsų viršininką? Ne, tai tikras apsileidimas, visiškas abejingumas.
Avishvasa
Antrasis trūkumas yra tikėjimo stoka. Svamis sako: „Jūsų kvėpavimas (shvasa) yra jūsų tikėjimas (vishvasa)“. Taigi kol žmogus gyvas, kol jis kvėpuoja, tol jis kuo nors tiki.
Kartais mes tikime, o kartais – ne. Aš iš tiesų tikiu tol, kol Dievas atsiliepia į mano reikalavimus. Kol gaunu tai, ko noriu, mano tikėjimas auga, aš tampu toks religingas, toks dvasingas! Bet kai atsitinka kas nors bloga, pvz., vaikai neišlaiko egzaminų, verslas žlunga, pašlyja sveikata, nesutariu su kaimynais, įvyksta nelaimė, tada aš visai pagrįstai nustoju tikėti!
Svamis yra pasakęs: „Supraskime, kas yra tikėjimas“. Yra trys tikėjimo lygiai. Vienas – tai paprastas tikėjimas. Šiame pasaulyje mes daug kuo tikime. Krikščionys tiki vienais dalykais, musulmonai – kitais, induistai – dar kitais. Tai – tradicijos. Tie tikėjimai priklauso nuo laiko, kartos, tuo metu esančių aplinkybių. Jie nepastovūs, nuolat kinta.
Seniau buvo tikima, kad saulė teka ir leidžiasi. Vėliau Galilėjus moksliškai įrodė, kad saulė nei teka, nei leidžiasi. Tai žemė sukasi, ir taip ateina diena ar naktis. Taigi tą tikėjimą naujasis atradimas visiškai sugriovė.
Buvo, pavyzdžiui, tikima, kad atomas nedalomas. Šiandien įrodyta kas kita. Kai atomas skyla, gaunama daug energijos.
Taigi tokie tikėjimai kinta, keičiantis aplinkybėms, žinioms, didėjant intelektui.
Kita pakopa – gilesnis ir tvirtesnis tikėjimas. Tai – pasitikėjimas. Juk nesakote: „Aš tikiu savo motina“, o tik: „Aš pasitikiu savo motina“. Pasitikėjimas gilesnis už tikėjimą. Svamis sako, kad pasitikėjimas mums įgimtas. Jis pateikia tokį pavyzdį. Aš visiškai užtikrintas, kad iš turgaus namo grįšiu saugiai. Aš tikiu, kad gyvensiu, todėl statau namą. Kai nueinu pas kirpėją, leidžiuosi skutamas, kadangi visiškai pasitikiu juo. Žinau, kad jis nepanaudos savo įrankio piktam. Mes pasitikime skalbėju ir duodame jam skalbti savo brangius drabužius. Mums nė į galvą neateina, kad jis gali pabėgti su mūsų drabužiais. Jei gydytojas mus operuoja, mes pasitikime juo ir gulamės ant operacinio stalo. O gal atsibusime kitoje planetoje? (Auditorija juokiasi). Mes visiškai pasitikime auksakaliu ir duodame jam auksą, kad jis padarytų mums papuošalą, žiedą ar grandinėlę. Taigi mes visais jais pasitikime.
Bet, deja, sako Svamis, mes netikime Dievu… Taip gausiai apdovanoti pasitikėjimu, mes netikime, nepasitikime pačiu Dievu. Pasitikėjimas mums įgimtas, natūralus, o jo praradimas reiškia, kad mūsų gyvenimas pasidarė nebenatūralus. Svamis sako, kad būtent pasitikėjimas pažadina meilę Dievui. Kol nesate įsitikinę Dievo buvimu, jūs negalite Jo pamilti. Panašiai, kol nepasitikite savo gyvenimo draugu, negalite jo mylėti. Svamis pateikė tokį pavyzdį. Žmona visiškai pasitiki savo vyru. Žinoma, tai pati vedybinio gyvenimo pradžia. Kai vėlai vakare vyras sugrįžta iš darbo, ji nepaprastai juo rūpinasi: „Brangusis, tu toks pavargęs, tu taip sunkiai dirbi, aš suprantu. Štai, išgerk puodelį kavos. Vakarienei paruošiau tavo mėgstamiausią patiekalą“. Ji tai sako, nes visiškai pasitiki savo vyru.
Tačiau po kiek laiko koks nors žmogus praneša: „Žinai, tavo vyras užmezgė romaną su savo sekretore“. Žmona tuo patiki. Kas atsitinka? Vyras baigia darbą 5 valandą. Kelionė namo paprastai trunka pusę valandos, o šį sykį jis grįžta 5.35. „Kur tu buvai? Ką veikei? Kas atsitiko per tas 5 minutes?“ – pasitinka jį žmonos klausimai. Jei jis grįžta 6 valandą, durys bus užrakintos. Jei grįš 6.30, vyras turės miegoti ant laiptų. Prasideda „Korėjos karas“. Kas atsitiko? Juk žmona buvo tokia mylinti ir rūpestinga? O dabar pasitikėjimo nebeliko.
Kai nėra pasitikėjimo, nėra darnos, nėra vienybės, todėl kyla nesusipratimai. Kai nėra pasitikėjimo, sunku prisitaikyti, meilė blėsta. Taigi Svamis moko: „Nepraraskite pasitikėjimo Dievu“.
Bet yra ir dar aukštesnis pasitikėjimo lygis. Tai – ištikimybė. Ji pati tvirčiausia, tai jūsų esybės esmė, tikroji šerdis, jūsų gyvenimo pamatas. Šis aukštesnis pasitikėjimas yra ištikimybė. Tai – įsipareigojimas.
Kai šios ištikimybės nebelieka, nebelieka ir gyvenimo. Ištikimybė – tai dvasinė, o ne pasaulietiška savybė. „Aš pasitikiu Baba, esu Jam ištikimas“, –tai reiškia, kad jūsų tikėjimas nepajudinamas. Ištikimybė – yra tai, kas neturi priešybės. Ištikimybė – tai empatija, bendravimas, draugiškumas. Susitapatinimas.
Svamis kartą pasakė: „Aš pasitikiu kiekvienu. Bet jūs nepasitikite Manimi“. Aš išdrįsau klausti: „Kodėl taip yra, kad Tu mumis pasitiki, o mes Tavimi – ne?“ Svamis atsakė: „Jūs ir aš esame viena. Aš tai žinau. Aš esu jūs. Taigi kai Aš pasitikiu jumis, Aš pasitikiu Savimi. Kai Aš myliu jus, Aš myliu Save. O jūs to nesuprantate. Jūs manote, kad esate atskirai nuo Manęs. Todėl ir nepasitikite“.
Taigi pasitikėjimas, ištikimybė yra dieviški. Ištikimybė – tai kertinis akmuo, pamatas. Ištikimybė – viduje. Paprastas tikėjimas yra praktikuojamas, tai – garbinimas, ritualai, jie – išoriniai. Pasitikėjimas kyla iš širdies, o ištikimybė – tai pati dvasia arba sąmonė. Ir vienintelis šiame pasaulyje pasitikėjimo ir ištikimybės vertas dalykas yra ši sąmonė. Visa kita – be vertės, nes laikina. Nieko čia nėra pastovaus. Kaip Svamis sako, tai – tarsi praplaukiantys debesys. Įvairūs tikėjimai – praplaukiantys debesys. Net pasitikėjimas gali susvyruoti. Todėl kartais jį prarandame. Bet ištikimybė yra nepajudinama, pastovi, ji nė kiek nesvyruoja, todėl, kad ji iš esmės – dieviška. Ji – pati mūsų esybės esmė. Svamis sako, kad ji – mūsų teisė. Tai nėra kažkas, už ką turėtume kovoti ar ką turėtume puoselėti. Ne. ji mums tiesiog įgimta.
Ahamkara
Trečiasis trūkumas yra ego. Kartą Brindavano koledžo studentai ėmė manęs klausinėti apie ego, nes labai norėjo suprasti šį dalyką. Vienas klausė: „Kas yra ego?“ Kitas: „Kaip sužinoti, kad esi egoistas?“ O trečiasis teiravosi: „Kaip išsivaduoti iš ego?“
Aš atsakiau: „Ego dažnai neteisingai suprantamas. Kiekvienas iš mūsų turime ego jausmą, tik jo procentas skiriasi. Vienas turi 20% ego, kitas – 50%, o dauguma – visą 100%!“ (Auditorija juokiasi).
Kas yra ego? Jis taip skirtingai interpretuojamas. Taigi kiekvienas, kuris sako „aš“, turi ego: „aš esu žmogus“, „aš – dėstytojas“, „aš – indas“… O pasakykite man, kas to nesako? Kiekvienas sako „aš“, nes „aš“ – tai jūsų tapatybė, jūsų individualybė.
Tai koks tas ego – geras ar blogas? Veiklos srityje ego leistinas. Turime dharmos, etikos taisykles, kodeksus, kaip veikti individualiai, kolektyve, visuomenėje, tvarkant tautinius reikalus ir pan. Jei aš nueisiu į kontorą ir sakysiu tarnautojui: „Paruošk šį projektą“, o jis atsakys: „Ne, Dievas yra ir tavyje, ir manyje, todėl aš padiktuosiu, o tu užrašyk!“… Arba aš pasikviesiu savo studentus ir sakysiu: „Gerai, vaikinai, šiandien mokysimės tą ir aną“. O jie man atrėš: „ Dievas yra vienodai visuose. Kodėl tu turi mus mokyti, o mes – klausytis? Sėskis, mes tave mokysime!“ Su tokia „nesusipratimų“ filosofija mes negalėtume nei gyventi, nei dirbti. Taigi ego yra leistinas veikloje. Bet jis tampa nepageidaujamas ir virsta bėda, kai įgauna atstumiančią ar net grėsmingą formą. Bėda ta, kad mūsų ego nesustoja, vien prisistatęs: „Aš esu dėstytojas“. Jis tęsia: „Aš jau 38 metus dėstytojas“. O kas tavęs to klausė? (Auditorija juokiasi). Čia ego suvaidina pompastišką spektaklį. Kas nors klausia: „Pone, aš Putapartyje pirmą sykį. Gal pasakytumėte, kada vakarinis daršanas?“ O jūs atsakote: „Pirmą sykį? O aš čia buvau jau daugybę kartų!…“ Bet žmogus tik klausė, kada vakarinis daršanas. Kodėl mes stengiamės kitus nustebinti savo patirtimi ar biografijos faktais? Ego visada sukelia „daug triukšmo dėl nieko“. Tokį pasirodymą, puikavimąsi, pompastiką Svamis apibūdina „Varžybos, varžybos!“ Tai bjauru. Šito reikėtų atsikratyti.
Kita nemaloni ego forma yra išdidumas. Mes tikimės sau išskirtinio dėmesio. „Nori, kad aš čia sėdėčiau? Argi nežinai, kad jau seniai esu pasekėjas“ ir pan. Šis ego nori jaustis ypatingas. Pavyzdžiui, nepakanka, kad Svamis man leido paliesti Jo kojas. Daug svarbiau, kad tik man leido (Auditorija juokiasi). O kas, jei leido ir tau? Ego turi jaustis aukštesnis, svarbesnis, išskirtinis.
Kitas klausimas buvo toks: „O kaip atsirado ego? Ir kodėl jis atsirado?“ Todėl, kad per daugybę metų mes išsiugdėme neteisingą savęs supratimą. „Aš – toks puikus. Aš turiu tiek daug nuopelnų. Aš esu gavęs tiek daug visokių atestatų ir liudijimų…“ O kai kas nors paprasčiausiai paklausia: „O koks jūsų vardas?“ – ego įsižeidžia.
Kai sėdžiu daršane, o Svamis kalba su mano kaimynu, mano ego jaučiasi įskaudintas. Aš turėčiau džiaugtis! „Tau pasisekė, Svamis leido tau prisiliesti prie Savo kojų! Tai nuostabu! Man reikėjo 7 metų, kol priartėjau prie Jo, o tau pasisekė iš karto. Sveikinu!“ Bet aš galvoju visai ką kita: „O kaip tu čia patekai? Iš kur tu?“
Taigi ego – tai nuolatinis nepasitenkinimas, skausmas, kylantis iš neteisingo savęs suvokimo. Ego labai pavojingas, ypač – šalia Svamio. Svamis gali daug ką pakęsti, bet kai pamato ego, – tampa chirurgu. Ir pjauna labai giliai. Jis – negailestingas chirurgas! Tą ego, kurį tu gali išsiauginti rytoj, Jis išpjauna jau šiandien. Tai – „dvasinė operacija“, kuri daroma iš anksto.
Kartą Svamis nustojo kalbėtis su mano draugu. Mes nežinojome, kodėl. Tas žmogus labai nusiminė. Jis man prasitarė: „Svamis nebekalba su manimi. Ką man daryti?“ O ką aš galiu padaryti? Galiu tik paverkti drauge su tavimi (Auditorija juokiasi). Draugas nelaimėje. Bet padėti negaliu. Tačiau man sunku buvo žiūrėti į jo kančias ir aš tyliai pasakiau Svamiui: „Svami, jis verkia. Svami, jis verkia ir verkia“. „Ir tu paverk“, – atsakė Svamis (Auditorija juokiasi). Kadangi buvau tam pasiruošęs, tai neįsižeidžiau (Auditorija juokiasi). Svamis dar pridūrė: „Duosiu tau nosinę ašaroms nusišluostyti“.
O paskui Svamis pasakė: „Pažvelk. Matai jo akis? Jos pilnos pykčio, pilnos neapykantos Man, kad Aš su juo nekalbu. Jis kupinas neapykantos. Užuot prisipildęs meilės, užuot giliau patyrinėjęs save ar naujai įvertinęs savo elgesį, jis užsidegė neapykanta. Tai byloja jo akys. Net eisena tai rodo. Taigi šis kelias taisomas (Auditorija juokiasi). Kai kelias taisomas, jis užtveriamas ir pakabinama iškaba: KELIO DARBAI. VAŽIUOTI KITA PUSE“ (Auditorija juokiasi iš širdies).
Taigi kai pasidarote egoistai, kelias uždaromas taisyti. Ir Svamis aplenkia visą eilę, Jis eina kitu keliu, tol, kol tas kelias bus pataisytas.
Žvilgsniai, žodžiai, judesiai, eisena – viskas išduoda mūsų ego. Ir tai nesunku pamatyti.
Kartą pas Svamį atvyko Aukščiausiojo teismo teisėjas. Jis manęs paprašė: „Pone, pasakyk Svamiui, kad aš atvykau“. Aš, kaip tikras kvailys, ir pasakiau, manydamas, kad pasitarnausiu ir tam žmogui, ir Dievui. „Pasėdėkite čia”, – pasakiau jam ir nuėjau pas Svamį. Tuo metu Jis su studentais pietavo. Aš ištariau: „Svami..“ „Na, kas? Sakyk, sakyk“, – paragino Jis. „Aukščiausiojo teismo teisėjas atvyko į Tavo daršaną, Svami“. „Oho. Ar jis su ragais? O gal jis koks ypatingas? Sėskis čia“, – pasakė Svamis. Taigi aš negalėjau nueiti ir ką nors tam žmogui pasakyti, nors jis manęs ir laukė. Tada supratau, kad negaliu niekam atstovauti.
Vienas ponas iš Londono atvežė auksinių rašiklių. Jis norėjo, kad Svamis išdalytų tuos rašiklius studentams. Jis tarė man: „Anilai Kumarai, aš atvežiau rašiklių“. Aš pasakiau „gerai“, nes tada dar nežinojau taisyklių. Dabar jau niekad nebesistengiu tarpininkauti. O tada nuėjau pas Svamį pranešti. „Na, kas? Sakyk!“ – paklausė Svamis. „Pasekėjas iš Londono atvežė auksinių rašiklių“, – atsakiau aš. „Ir ką?“, – paklausė Svamis. „Svami, jis nori interviu“, – perdaviau prašymą. „Tu nori pasakyti, kad jis nori nusipirkti interviu? Jis nori Man duoti kyšį?“ „Svami, auksiniai rašikliai…“, – lemenau aš. „Pasiimk juos visus, – atsakė Svamis. – Tau jie labai patinka, tai ir pasiimk, kiek nori. Eik ir duok jam interviu, nes tu nori tų rašiklių. Man jų nereikia“.
Kartais mes klystame iš nežinojimo. Tai – irgi ego. Kartais sakome: „Svamis neis šia puse“ arba „Svamis nepasižiūrės į tave“, arba „Svamiui patinka tas ir tas“. Kas mes esame, kad taip kalbėtume? Svamio ryšys su kiekvienu asmeniškas. Tas ryšys su jumis yra vienoks, o su jūsų draugu – kitoks. Kiekvienas žmogus turi vienintelį, asmenišką ir individualų ryšį su Svamiu. Kaip mes galime nustatyti bendrą dėsnį ar taisyklę?
Kontoroje gali būti bendros taisyklės, tinkančios kiekvienam. Bet dvasiniams ryšiams netinka bendrosios taisyklės. Dvasinis ryšys yra per daug artimas, per daug asmeniškas, konfidencialus. Svamis tau ką nors atskleidžia ar paprašo tavęs ką nors padaryti… Tai pernelyg asmeniška, kad galėtum apie tai kalbėti.
Šaltinis: http://www.sathyasai.lt/index.php?id=73
