2009-08-26

Sau pačiam. Markas Aurelijus

Žmonės ieško vienatvės, bėga į kaimą, į kalnus, prie jūros; ir tu įpratai užvis labiau geisti šito. Tačiau neprotingi yra tie norai, juk bet kur ir bet kada panorėjus galima pasitraukti į patį save. Ir niekur žmogui nėra nei ramiau, nei maloniau kaip savo sieloje, ypač jeigu joje yra tai, į ką įsižiūrėjęs žmogus iš karto pasijunta visiškai ramus.

Ramybe aš vadinu sielos pussiausvyrą. Taigi kuo dažniau pasišalink į šį prieglobstį ir atsinaujink. Tegu būna trumpos ir esminės tos taisyklės, kurių pakanka išsklaidyti liūdesiui, kad grįžtum susitaikęs su tais dalykais, prie kurių grįžti. Ir kuo tau piktintis? Žmonių sugedimu?

Pagalvok dar kartą apie tai, kad protingos būtybės yra sukurtos viena kitai, kad pakantumas yra teisingumo dalis, kad žmonės klysta prieš savo valią ir kad daugybė tų, kurie pykosi, įtarinėjo, nekentė, varžėsi, galų gale numirė ir pavirto dūlėsiais, ir nusiramink.

O gal tu nepatenkintas tuo, kas tau skirta visumos? Tada prisimink dvejopą požiūrį, kad viską lemia arba apvaizda, arba atomai, ir tuos teiginius, kuriais įrodoma, kad pasaulis primena valstybę. O gal tave kamuoja kūno negalavimai?

Prisimink, kad siela nesusimaišo su lygesniu ar šiurkštesniu kvėpavimu, jeigu tik ji apsiriboja pati savimi ir suvokia savo galią; prisimink visa, ką esi girdėjęs apie sielvartą ir džiaugsmą ir susitaikyk. O gal tave vilioja šlovė?

Pažiūrėk, kaip greitai viskas užmirštama ir kokia neišmatuojama amžinybė tęsiasi prieš mus ir po mūsų; kokia tuščia ta šlovė, kaip nepastovu ir abejotina tai, kas laikoma šlove, ir kokia maža ta erdvė, kuria šlovė apsiriboja. Juk visa žemė yra tik taškas, ir koks mažytis tas kampelis, kuriame tu gyveni; o kiek čia tokių, kurie tave šlovins, ir kas jie?

Taigi prisimink pagaliau tą savo prieglobstį, į kurį gali pasitraukti, ir, svarbiausia, nesiblaškyk ir nesiplėšyk, bet būk laisvas ir žiūrėk į visus dalykus, kaip dera vyrui, žmogui, piliečiui, mirtingai būtybei. Iš tiesų, kuriomis privalai vadovautis, ypač turėk galvoje dvi: pirma, kad išoriniai dalykai nepaliečia sielos, bet nejudėdami pasilieka už jos, o visi nerimai kyla vien tik iš vidinio įsitikinimo.

Antra, visa tai, ką tu matai, keičiasi ir nyksta; nuolatos galvok apie tai, kiek pasikeitimų tu jau pats pergyvenai. Pasaulis - kitimas, gyvenimas - įsitikinimas.