2009-10-09
2009-09-29
2009-09-28
Dienos meditacija
Dažniausiai žmonės naudoja savo vaizduotę norėdami patenkinti savo žemuosius troškimus. Vieni nori sužavėti moterį, kiti pasiekti politines ambicijas, treti įveikti varžovus verslo srityje.. ir jų vaizduotė iš karto pajungiama į darbą, ji piešia jų veiklos sėkmę. Gali būti, kad jiems pasiseks, tačiau ką jie gero padarys dėl savo pačių evoliucijos, tobulėjimo?
Mokiniai mokosi naudoti vaizduotę kilniai, tobulinti save ir dirbti dėl gero visiems, visam pasauliui. Kodėl neįdarbinti vaizduotės, kad ji pieštų gėrį, intelektą, nuoširdumą, džiaugsmą ir grožį visoje žemėje? Jei taip dirbtume metų metus įsivaizduodami tik teigiamus vaizdinius, jie pradėtų realizuotis. Ir jei taip dirbančiųjų būtų vis daugiau ir daugiau, vaizdiniai realizuotųsi dar greičiau.
Omraam Mikhaël Aïvanhov
2009-09-25
Šri Šri Ravi Šankaro išmintis
Šri Šri Ravi Šankaras rašo: "Ketinimas turi paskirtį, troškimas degina. Ketinimas turi tikslą. Troškimo tikslai nėra geri, nes troškimas visuomet susietas su laime ir joks įvykis ar objektas negali tavęs nunešti į laimę, kurios tu iš tiesų trokšti!"
Idealai ir ketinimas yra vertinami už viską labiau. Nes tik jie žmogui padeda eiti savo keliu namo.
2009-09-21
Apie meditaciją
Dėkoju Dariui iš Panevėžio
Meditacija - judėjimas į esybės branduolį
Žodis "meditacija" siejamas su lotynų "meditatio" - "judantis į centrą". To proceso metu jūs patenkate į centrą, į savo esybės branduolį.
Žiūrėdami į save tarsi iš šalies, jūs daug ką naujo galite sužinoti apie save, apie tą žmogų, kurio iki šiol nesuprasdavote.
Meditacija - tai alternatyva
Kartais stebimės savo gyvenimo eiga. Nerimą kelia greita dienų, savaičių, mėnesių ir metų tėkmė. Atrodo, kad kiekvieni metai prabėga greičiau nei buvę prieš tai. Viena iš tokios savijautos priežasčių yra ta, kad mes nuolatos jaučiame, jog neturime pakankamai laiko dalykams, kuriuos norime padaryti. Ryte atsibundam, jau turėdami ilgą darbų sąrašą. Nieko stebėtino, kad grįžę namo iš darbo ar studijų įsitaisom priešais televizorių. Vidutiniškai televizorių žiūrime 20 valandų per savaitę, beveik kiekvieną dieną. Atrodo, kad mūsų gyvenimas yra padalintas į darbą, studijas, vaikščiojimą po parduotuves, bendravimą, televizoriaus žiūrėjimą ir miegą.
Meditacija yra alternatyva.
Kad galėtume pajusti meditacijos teikiamą naudą, mums reikia apmąstyti, kokias savo gyvenimo sritis norėtume puoselėti ir vystyti.
Kokie gali būti motyvai medituoti? Noras įveikti stresą, suteikti energijos protui, atverti širdį, rasti vidinę ramybę ir pasitenkinimą, atsisakyti nesveikų įpročių, priklausomybių, nuolatinio susirūpinimo, išgydyti senas žaizdas ir nuoskaudas, įveikti ligą ir skausmą, patirti vidinio gyvenimo gelmes ir savo santykį su būtimi.
K. Niši teigia: "Vis dar gaji nuomonė, kad meditacija yra būdas pabėgti nuo realaus gyvenimo ir jo problemų. Tai netiesa. Už meditaciją nieko nėra tikresnio, gyvenimiškesnio ir naudingesnio sveikatai!"
Meditacija yra liudijimas. Bet kas, kas daroma sąmoningai, - meditacija. Paukščių balsų klausymasis, vaikščiojimas, sėdėjimas gali tapti meditacija, jei tai daroma sąmoningai.
Pirmasis žingsnis į sąmoningumą yra mokymasis stebėti savo kūną. Kai tampama sąmoningu, prasideda stebuklas: kūnas labiau atsipalaiduoja, susiderina, jame pradeda sklisti gili taika, virpėti subtili muzika. Kai kūnas ir protas nurimsta, jie tarpusavyje susiderina, tarp jų atsiranda tiltas.
Kiekvieno vidinis pasaulis turi savo skonį, aromatą ir savą šviesą. Jis visiškai tylus, joks triukšmas negali ten patekti, bet pačiam ten galima įeiti. Viskas, kas atsitinka aplink, neveikia jo. Tai amžina tyla: viskas ateina ir nueina, bet ji išlieka visiškai ta pati - ta pati begarsė muzika, tas pats dieviškumo žavesys... Tyla tokia gili, nes ten nieko nėra, net mūsų. Iš tos tylos ateina meilė, betarpiškas žinojimas ir daug kitų palaiminimų.
"Pasistenkite kiekvieną dieną dešimčiai minučių nutraukti bet kokius savo darbus ir pasinerti į tylą. Tiesiog ramiai pasėdėkite. Nieko neveikite. Leiskite savo mintims laisvai plaukti, negalvokite apie nieką konkretaus. Po dešimties minučių grįžkite į realybę. Jus nustebins pasikeitusi jūsų savijauta." (pagal B. Berger).
Meditacijos metu mūsų smegenys pradeda veikti alfa dažniu. Alfa - tai tokia būsena, kai smegenų skleidžiamų srovių dažnis sulėtėja maždaug perpus už normalų dažnį. Paprastai tai būna prieš miegą arba tik pabudus. Tuo metu sunormalėja kraujo spaudimas, stabilizuojasi pulsas, įsitempę organai atsipalaiduoja, visas kūnas atgyja. Būdravimo metu mūsų smegenų dažnis siekia 14-21 virpesių per sekundę (ši būsena vadinama beta). Alfa fazėje smegenų dažnis siekia 7-14 virpesių per sekundę. Pasiekti šią būseną galima medituojant, monotoniškai dainuojant, per maldą, klausantis raminančios muzikos ir t.t. Alfa būsenos metu galima perprogramuoti save, pakeisti savo mąstymo stereotipus. Jūsų trokštama realybė materializuojasi tiesiog čia ir dabar.
Sąmoningai atliekami kasdieniniai buities darbai irgi gali tikti meditacijai. Kiekvieną savo rankos judesį galim jausti ir plaudami lėkštę, ir kaldami vinį į sieną. Svarbiausia tai daryti sąmoningai. Nesitikėdami iš meditacijos nieko, išskyrus galimybę patirti patį meditavimo procesą, gauname labai daug. Tas, kuris trokšta greito rezultato, negauna nieko. Svarbiausia ne rezultatas, o pati būsena, pats procesas.
Meditacija ir metodai
Medituoti reikia tylioje, ramioje aplinkoje. Patalpa turi būti išvėdinta, šilta ir sausa. Bandant medituoti reikia atsipalaiduoti, pasirūpinti, kad niekas netrukdytų. Vėliau sugebėsite medituoti ne tik namuose, bet ir gatvėje, darbe, žmonių minioje. Jūsų drabužiai turėtų būti patogūs, nevaržyti kūno.
Medituoti reikėtų likus bent dviem valandoms iki valgio ar praėjus keturioms valandoms po valgio. Geriausiai medituoti anksti ryte (5-6 val.) arba vakare (21-23 val.).
Siūloma eiti medituoti į gamtą. Jei tokios vietos nėra, galima užsidaryti savo kambario duris. Rekomenduojama turėti specialiai meditacijai skirtą kambarį, nes medituojant vienoje vietoje ta vieta tampa meditatyvia, sugeria meditacijos vibracijas. Patalpoje gali būti tylu, gali groti muzika, tinka aromatinių aliejų ar smilkalų kvapai.
Meditavimo poza turi būti tokia, kad būtų pamirštamas kūnas - tai reiškia įsikurti patogiai. Galima atsisėsti ant patogios kėdės, kad kojos lygiagrečiai remtųsi į grindis. Stuburas turi būti tiesus. Nugarą laikykite tiesiai, bet neįtempkite. Išlikite atsipalaidavę. Užmerkite akis ir stenkitės pajusti savo kojų pėdų apačią. Pajuskite jų sukibimą su žeme ir energiją, einančią iš žemės. Pakaušyje pajauskite traukimą į viršų taip, lyg jūsų galva būtų pakabinta už virvutės. Truputį įtraukite smakrą. Lengvai atitraukite stuburgalį ir pajuskite, kad jis nukreiptas į žemę. Liežuvį užrieskite prie viršutinio gomurio. Rankos delnais į viršų laisvai guli jums ant kelių. Sėdėti galima ir lotoso poza arba turkiškai sukryžiuotomis kojomis. Kaklas ir nugara turi būti vienoje tiesėje. Pirmiausiai atpalaiduokite kojų pėdas, po to blauzdas, klubus, kol prieisite iki pečių, kaklo, veido, akių, kaktos. Medituoti galima ir gulint, vaikštant, bėgant, šokant ir t. t. Pameditavę neskubėkite pasinerti į kasdieninius rūpesčius. Vis giliau ir giliau įkvėpdami iš naujo pajuskite visą savo kūną, palaipsniui atsimerkite, po to skaniai pasirąžykite.
Meditacija: laiminkite su meile
Kai tik iškyla problemų dėl kitų žmonių, palaiminkite šiuos asmenis ir problemas. Problemiškų ir jus erzinančių žmonių laiminimas su meile gali virsti stebuklu.
Pavyzdžiui, jei darbe kas nors jums kelia rūpesčių, pasistenkite įsivaizduoti tą asmenį ar situaciją, apgaubtą baltos dieviškosios meilės šviesos. Kelias minutes ramiai sėdėdami pamėginkite įsivaizduoti, kaip išsprendžiate problemą su šiuos asmeniu taikiu būdu ir su meile. Apgaubkite šį asmenį ar situaciją meile ir su meile palaiminkite. Jei esate vieni, garsiai ištarkite: "Laiminu tave (vardas), su meile."
Tuos pačius žodžius ištarkite ir galvodami apie kokią nors situaciją, pavyzdžiui: "Su meile laiminu šitą reikalą."
Stebuklas įvyksta ir tyliai laiminant su meile žmones, dėl kurių atsiduri nepalankioje situacijoje. Toks įspūdis, kad meilės siunčiami impulsai išjudina situaciją ir viskas pasikeičia.
Laiminkite savo gyvenimą, kūną, sveikatą, darbą, problemas, maistą, namus, praeitį, dabartį, vaikystę, ateitį, mokytojus, knygas, muziką, savo daiktus, įrankius, draugus, priešus, šeimą, partnerį, vaikus, tėvus, kolegas darbe, automobilį, savo pinigus, atlyginimą, skolas, sąskaitas, savo gatvę, kaimynus, savo šalį, planetą, saulę, mėnulį, žvaigždes, visatą... Visa apgaubkite savo meile ir palaiminkite.
Meditacija - judėjimas į esybės branduolį Žodis "meditacija" siejamas su lotynų "meditatio" - "judantis į centrą". To proceso metu jūs patenkate į centrą, į savo esybės branduolį.
Žiūrėdami į save tarsi iš šalies, jūs daug ką naujo galite sužinoti apie save, apie tą žmogų, kurio iki šiol nesuprasdavote.
Meditacija - tai alternatyva
Kartais stebimės savo gyvenimo eiga. Nerimą kelia greita dienų, savaičių, mėnesių ir metų tėkmė. Atrodo, kad kiekvieni metai prabėga greičiau nei buvę prieš tai. Viena iš tokios savijautos priežasčių yra ta, kad mes nuolatos jaučiame, jog neturime pakankamai laiko dalykams, kuriuos norime padaryti. Ryte atsibundam, jau turėdami ilgą darbų sąrašą. Nieko stebėtino, kad grįžę namo iš darbo ar studijų įsitaisom priešais televizorių. Vidutiniškai televizorių žiūrime 20 valandų per savaitę, beveik kiekvieną dieną. Atrodo, kad mūsų gyvenimas yra padalintas į darbą, studijas, vaikščiojimą po parduotuves, bendravimą, televizoriaus žiūrėjimą ir miegą.
Meditacija yra alternatyva.
Kad galėtume pajusti meditacijos teikiamą naudą, mums reikia apmąstyti, kokias savo gyvenimo sritis norėtume puoselėti ir vystyti.
Kokie gali būti motyvai medituoti? Noras įveikti stresą, suteikti energijos protui, atverti širdį, rasti vidinę ramybę ir pasitenkinimą, atsisakyti nesveikų įpročių, priklausomybių, nuolatinio susirūpinimo, išgydyti senas žaizdas ir nuoskaudas, įveikti ligą ir skausmą, patirti vidinio gyvenimo gelmes ir savo santykį su būtimi.
K. Niši teigia: "Vis dar gaji nuomonė, kad meditacija yra būdas pabėgti nuo realaus gyvenimo ir jo problemų. Tai netiesa. Už meditaciją nieko nėra tikresnio, gyvenimiškesnio ir naudingesnio sveikatai!"
Meditacija yra liudijimas. Bet kas, kas daroma sąmoningai, - meditacija. Paukščių balsų klausymasis, vaikščiojimas, sėdėjimas gali tapti meditacija, jei tai daroma sąmoningai.
Pirmasis žingsnis į sąmoningumą yra mokymasis stebėti savo kūną. Kai tampama sąmoningu, prasideda stebuklas: kūnas labiau atsipalaiduoja, susiderina, jame pradeda sklisti gili taika, virpėti subtili muzika. Kai kūnas ir protas nurimsta, jie tarpusavyje susiderina, tarp jų atsiranda tiltas.
Kiekvieno vidinis pasaulis turi savo skonį, aromatą ir savą šviesą. Jis visiškai tylus, joks triukšmas negali ten patekti, bet pačiam ten galima įeiti. Viskas, kas atsitinka aplink, neveikia jo. Tai amžina tyla: viskas ateina ir nueina, bet ji išlieka visiškai ta pati - ta pati begarsė muzika, tas pats dieviškumo žavesys... Tyla tokia gili, nes ten nieko nėra, net mūsų. Iš tos tylos ateina meilė, betarpiškas žinojimas ir daug kitų palaiminimų.
"Pasistenkite kiekvieną dieną dešimčiai minučių nutraukti bet kokius savo darbus ir pasinerti į tylą. Tiesiog ramiai pasėdėkite. Nieko neveikite. Leiskite savo mintims laisvai plaukti, negalvokite apie nieką konkretaus. Po dešimties minučių grįžkite į realybę. Jus nustebins pasikeitusi jūsų savijauta." (pagal B. Berger).
Meditacijos metu mūsų smegenys pradeda veikti alfa dažniu. Alfa - tai tokia būsena, kai smegenų skleidžiamų srovių dažnis sulėtėja maždaug perpus už normalų dažnį. Paprastai tai būna prieš miegą arba tik pabudus. Tuo metu sunormalėja kraujo spaudimas, stabilizuojasi pulsas, įsitempę organai atsipalaiduoja, visas kūnas atgyja. Būdravimo metu mūsų smegenų dažnis siekia 14-21 virpesių per sekundę (ši būsena vadinama beta). Alfa fazėje smegenų dažnis siekia 7-14 virpesių per sekundę. Pasiekti šią būseną galima medituojant, monotoniškai dainuojant, per maldą, klausantis raminančios muzikos ir t.t. Alfa būsenos metu galima perprogramuoti save, pakeisti savo mąstymo stereotipus. Jūsų trokštama realybė materializuojasi tiesiog čia ir dabar.
Sąmoningai atliekami kasdieniniai buities darbai irgi gali tikti meditacijai. Kiekvieną savo rankos judesį galim jausti ir plaudami lėkštę, ir kaldami vinį į sieną. Svarbiausia tai daryti sąmoningai. Nesitikėdami iš meditacijos nieko, išskyrus galimybę patirti patį meditavimo procesą, gauname labai daug. Tas, kuris trokšta greito rezultato, negauna nieko. Svarbiausia ne rezultatas, o pati būsena, pats procesas.
Meditacija ir metodai
Medituoti reikia tylioje, ramioje aplinkoje. Patalpa turi būti išvėdinta, šilta ir sausa. Bandant medituoti reikia atsipalaiduoti, pasirūpinti, kad niekas netrukdytų. Vėliau sugebėsite medituoti ne tik namuose, bet ir gatvėje, darbe, žmonių minioje. Jūsų drabužiai turėtų būti patogūs, nevaržyti kūno.
Medituoti reikėtų likus bent dviem valandoms iki valgio ar praėjus keturioms valandoms po valgio. Geriausiai medituoti anksti ryte (5-6 val.) arba vakare (21-23 val.).
Siūloma eiti medituoti į gamtą. Jei tokios vietos nėra, galima užsidaryti savo kambario duris. Rekomenduojama turėti specialiai meditacijai skirtą kambarį, nes medituojant vienoje vietoje ta vieta tampa meditatyvia, sugeria meditacijos vibracijas. Patalpoje gali būti tylu, gali groti muzika, tinka aromatinių aliejų ar smilkalų kvapai.
Meditavimo poza turi būti tokia, kad būtų pamirštamas kūnas - tai reiškia įsikurti patogiai. Galima atsisėsti ant patogios kėdės, kad kojos lygiagrečiai remtųsi į grindis. Stuburas turi būti tiesus. Nugarą laikykite tiesiai, bet neįtempkite. Išlikite atsipalaidavę. Užmerkite akis ir stenkitės pajusti savo kojų pėdų apačią. Pajuskite jų sukibimą su žeme ir energiją, einančią iš žemės. Pakaušyje pajauskite traukimą į viršų taip, lyg jūsų galva būtų pakabinta už virvutės. Truputį įtraukite smakrą. Lengvai atitraukite stuburgalį ir pajuskite, kad jis nukreiptas į žemę. Liežuvį užrieskite prie viršutinio gomurio. Rankos delnais į viršų laisvai guli jums ant kelių. Sėdėti galima ir lotoso poza arba turkiškai sukryžiuotomis kojomis. Kaklas ir nugara turi būti vienoje tiesėje. Pirmiausiai atpalaiduokite kojų pėdas, po to blauzdas, klubus, kol prieisite iki pečių, kaklo, veido, akių, kaktos. Medituoti galima ir gulint, vaikštant, bėgant, šokant ir t. t. Pameditavę neskubėkite pasinerti į kasdieninius rūpesčius. Vis giliau ir giliau įkvėpdami iš naujo pajuskite visą savo kūną, palaipsniui atsimerkite, po to skaniai pasirąžykite.
Meditacija: laiminkite su meile
Kai tik iškyla problemų dėl kitų žmonių, palaiminkite šiuos asmenis ir problemas. Problemiškų ir jus erzinančių žmonių laiminimas su meile gali virsti stebuklu.
Pavyzdžiui, jei darbe kas nors jums kelia rūpesčių, pasistenkite įsivaizduoti tą asmenį ar situaciją, apgaubtą baltos dieviškosios meilės šviesos. Kelias minutes ramiai sėdėdami pamėginkite įsivaizduoti, kaip išsprendžiate problemą su šiuos asmeniu taikiu būdu ir su meile. Apgaubkite šį asmenį ar situaciją meile ir su meile palaiminkite. Jei esate vieni, garsiai ištarkite: "Laiminu tave (vardas), su meile."
Tuos pačius žodžius ištarkite ir galvodami apie kokią nors situaciją, pavyzdžiui: "Su meile laiminu šitą reikalą."
Stebuklas įvyksta ir tyliai laiminant su meile žmones, dėl kurių atsiduri nepalankioje situacijoje. Toks įspūdis, kad meilės siunčiami impulsai išjudina situaciją ir viskas pasikeičia.
Laiminkite savo gyvenimą, kūną, sveikatą, darbą, problemas, maistą, namus, praeitį, dabartį, vaikystę, ateitį, mokytojus, knygas, muziką, savo daiktus, įrankius, draugus, priešus, šeimą, partnerį, vaikus, tėvus, kolegas darbe, automobilį, savo pinigus, atlyginimą, skolas, sąskaitas, savo gatvę, kaimynus, savo šalį, planetą, saulę, mėnulį, žvaigždes, visatą... Visa apgaubkite savo meile ir palaiminkite.
2009-09-17
Amžinybės prisilietimas
Gyvenimas toks trapus.. Mylėkite artimą, džiaukitės kiekviena akimirka, praleista kartu su juo. Tai neįkainojama.. Ir kodėl tik palietus amžinybės rankai mes atsibundame ir pagaliau įvertiname, kokie turime būti dėkingi..
2009-08-26
Sau pačiam. Markas Aurelijus
Žmonės ieško vienatvės, bėga į kaimą, į kalnus, prie jūros; ir tu įpratai užvis labiau geisti šito. Tačiau neprotingi yra tie norai, juk bet kur ir bet kada panorėjus galima pasitraukti į patį save. Ir niekur žmogui nėra nei ramiau, nei maloniau kaip savo sieloje, ypač jeigu joje yra tai, į ką įsižiūrėjęs žmogus iš karto pasijunta visiškai ramus.
Ramybe aš vadinu sielos pussiausvyrą. Taigi kuo dažniau pasišalink į šį prieglobstį ir atsinaujink. Tegu būna trumpos ir esminės tos taisyklės, kurių pakanka išsklaidyti liūdesiui, kad grįžtum susitaikęs su tais dalykais, prie kurių grįžti. Ir kuo tau piktintis? Žmonių sugedimu?
Pagalvok dar kartą apie tai, kad protingos būtybės yra sukurtos viena kitai, kad pakantumas yra teisingumo dalis, kad žmonės klysta prieš savo valią ir kad daugybė tų, kurie pykosi, įtarinėjo, nekentė, varžėsi, galų gale numirė ir pavirto dūlėsiais, ir nusiramink.
O gal tu nepatenkintas tuo, kas tau skirta visumos? Tada prisimink dvejopą požiūrį, kad viską lemia arba apvaizda, arba atomai, ir tuos teiginius, kuriais įrodoma, kad pasaulis primena valstybę. O gal tave kamuoja kūno negalavimai?
Prisimink, kad siela nesusimaišo su lygesniu ar šiurkštesniu kvėpavimu, jeigu tik ji apsiriboja pati savimi ir suvokia savo galią; prisimink visa, ką esi girdėjęs apie sielvartą ir džiaugsmą ir susitaikyk. O gal tave vilioja šlovė?
Pažiūrėk, kaip greitai viskas užmirštama ir kokia neišmatuojama amžinybė tęsiasi prieš mus ir po mūsų; kokia tuščia ta šlovė, kaip nepastovu ir abejotina tai, kas laikoma šlove, ir kokia maža ta erdvė, kuria šlovė apsiriboja. Juk visa žemė yra tik taškas, ir koks mažytis tas kampelis, kuriame tu gyveni; o kiek čia tokių, kurie tave šlovins, ir kas jie?
Taigi prisimink pagaliau tą savo prieglobstį, į kurį gali pasitraukti, ir, svarbiausia, nesiblaškyk ir nesiplėšyk, bet būk laisvas ir žiūrėk į visus dalykus, kaip dera vyrui, žmogui, piliečiui, mirtingai būtybei. Iš tiesų, kuriomis privalai vadovautis, ypač turėk galvoje dvi: pirma, kad išoriniai dalykai nepaliečia sielos, bet nejudėdami pasilieka už jos, o visi nerimai kyla vien tik iš vidinio įsitikinimo.
Antra, visa tai, ką tu matai, keičiasi ir nyksta; nuolatos galvok apie tai, kiek pasikeitimų tu jau pats pergyvenai. Pasaulis - kitimas, gyvenimas - įsitikinimas.
Ramybe aš vadinu sielos pussiausvyrą. Taigi kuo dažniau pasišalink į šį prieglobstį ir atsinaujink. Tegu būna trumpos ir esminės tos taisyklės, kurių pakanka išsklaidyti liūdesiui, kad grįžtum susitaikęs su tais dalykais, prie kurių grįžti. Ir kuo tau piktintis? Žmonių sugedimu?
Pagalvok dar kartą apie tai, kad protingos būtybės yra sukurtos viena kitai, kad pakantumas yra teisingumo dalis, kad žmonės klysta prieš savo valią ir kad daugybė tų, kurie pykosi, įtarinėjo, nekentė, varžėsi, galų gale numirė ir pavirto dūlėsiais, ir nusiramink.
O gal tu nepatenkintas tuo, kas tau skirta visumos? Tada prisimink dvejopą požiūrį, kad viską lemia arba apvaizda, arba atomai, ir tuos teiginius, kuriais įrodoma, kad pasaulis primena valstybę. O gal tave kamuoja kūno negalavimai?
Prisimink, kad siela nesusimaišo su lygesniu ar šiurkštesniu kvėpavimu, jeigu tik ji apsiriboja pati savimi ir suvokia savo galią; prisimink visa, ką esi girdėjęs apie sielvartą ir džiaugsmą ir susitaikyk. O gal tave vilioja šlovė?
Pažiūrėk, kaip greitai viskas užmirštama ir kokia neišmatuojama amžinybė tęsiasi prieš mus ir po mūsų; kokia tuščia ta šlovė, kaip nepastovu ir abejotina tai, kas laikoma šlove, ir kokia maža ta erdvė, kuria šlovė apsiriboja. Juk visa žemė yra tik taškas, ir koks mažytis tas kampelis, kuriame tu gyveni; o kiek čia tokių, kurie tave šlovins, ir kas jie?
Taigi prisimink pagaliau tą savo prieglobstį, į kurį gali pasitraukti, ir, svarbiausia, nesiblaškyk ir nesiplėšyk, bet būk laisvas ir žiūrėk į visus dalykus, kaip dera vyrui, žmogui, piliečiui, mirtingai būtybei. Iš tiesų, kuriomis privalai vadovautis, ypač turėk galvoje dvi: pirma, kad išoriniai dalykai nepaliečia sielos, bet nejudėdami pasilieka už jos, o visi nerimai kyla vien tik iš vidinio įsitikinimo.
Antra, visa tai, ką tu matai, keičiasi ir nyksta; nuolatos galvok apie tai, kiek pasikeitimų tu jau pats pergyvenai. Pasaulis - kitimas, gyvenimas - įsitikinimas.
2009-06-04
Apie piktžoles ir analogijas
Žmogus žinias suvokia ir įsisavina per analogijos principą. “Kaip danguje taip ir žemėje” - sako išmintingi žmonės. Tie patys dėsniai galioja ir proto lygmenyje. Suvokęs žemiškuosius ar gamtos procesus žmogus gali suvokti tai, kas vyksta aukščiau jo - dvasiniuose planuose.
Kiekvienam duotas nuostabus instumentas - protas, kurio pagalba jis gali kurti. Protas minta informacija, kurią gauna kasdien didžiuliais kiekiais įvairiausiais būdais. Pavyzdžiui: televizija, laikraščiai, internetas, telefonas.. draugai, artimieji, nepažystamieji… Protas nė minutės nenustoja dirbti. Tą jau įrodė įvairūs moksliniai tyrimai. Tik vienu atveju protas aktyviai dalyvauja ir tai vadiname sąmoningumu, kitu atveju jis pasyviai dėlioja šį didžiulį iš aplinkos priimtą informacijos kiekį į savo stalčiukus. Tai vyksta miegant. O didžiausia mįslė ir siekiamybė, kuri ir šiandien vylioja žmones, yra sugebėjimas valdyti protą, tapti jo šeimininku, o ne vergu. Tapus proto šeimininku žmogus tampa ir savo būties, būsenų ir, kartu, viso savo likimo šeimininku.
Mūsų protą galime prilyginti dirvai. Du jo pradai: vyriškasis ir moteriškasis visuomet aktyvūs ir dirba žmogaus labui. Vyriškasis pradas atsakingas už idėją, moteriškasis - už jos įgyvendinimą. Valia - tai atsakingai dirbantis sodininkas, kuris prižiūri, kad moteriškajame prade, dirvoje, dygtų tik naudingi, derlingi kultūriniai augalai. Sėklas sodininkas atrenka savo nuožiūra, o sėklos - tai vyriškojo prado idėjos. Mūsų valios darbas ypač reikšmingas ir reikalingas norint pasiekti rezultatą - kultūriniais, derlingais augalais džiuginantį sodą.
Tačiau kas vyksta, jei sodininkas pasirenka sode pasodinti neaiškios kilmės ar jam įsiūlytas svetimas sėklas? Jei jas įsigydamas jis pasikliauja jų išvaizda, nežino, kas iš jų išaugs. Jei jas parduoda nenuoširdus pardavėjas, siekiantis savanaudiškų tikslų? Tokiu būdų įgytos ar įsigytos sėklos dirvoje sudygsta kartu su kultūriniais augalais. Iš pradžių sodininkui sunku atskirti, kurie iš tų augalų kultūriniai, o kurie netinka jo sodui. Ilgainiui piktžolės ima stiebtis vis aktyviau, nes jų prigimtis taip reikalauja. Panaudodamos sodininko skiriamą energiją visiems augalams jos užgožia kultūrinius augalėlius, kurie nebegauna saulės ir lietaus. O jiems jo reikia daug ir kasdien. Dėmesys, saulė ir lietus tai jų maistas.
Sode suvešėjus piktžolėms kultūriniai augalai pamažu silpsta, o piktžolės dauginasi. Sodininkas nebežino ką daryti! Norint sutvarkyti daržą jau reikia ne tik rauti piktžoles, tačiau jas naikinti naudojant įvairius preparatus ir net kviesti pagalbą..
Todėl piktžoles proto sode rauti reikia iš karto, o dar geriau - jų visai neįsileisti.
Ramybės ir šviesos!
2009-05-17
Dienos meditacija
Gyvenimas bendruomenėje reikalauja žinoti kaip prisitaikyti. Priklausomai nuo aplinkybių, prisitaikymas reiškia ir supratimą, atvirumą naujovėms ir taktą, pajuntant ką pasakyti ir ko nesakyti ir parenkant tam tinkamą momentą.
Dvasingi žmonės mano, jog svarbu rasti tinkamą poziciją nedarant lengvatų ar ieškant moralinio gyvenimo kompromisų. Todėl dvasingas žmogus turi žinoti kaip prisitaikyti kartu išsaugodamas tikėjimą savo idealais ir dieviškiesiems įsitikinimams bei nepajudinamas meilėje ir tikėjime.
Sugebėjimas prisitaikyti šia prasme priklauso nuo žmogaus charakterio paslankumo ir intelekto subtilumo.
Omraam Mikhaël Aïvanhov
2009-05-01
Dienos meditacija
“Kiekvienas yra laisvas pasirinkti savo kelią; netgi galime nuspręsti atsiskirti nuo Kūrėjo, tačiau koks tada laukia likimas? Tie, kurie atsiskiria nuo Dievo, kurie nenori būti šviesose, kokius planus jie kuria? Tie planai labai įprasti: jie nori tapti turtingais, galingais ir įžymiais; tada jie nori pavalgyti, išgerti ir patenkinti kiekvieną malonumą.
Ir kadangi jų idealas yra toks vidutiniškas, jie sukasi aplink naršydami po žemuosius sluoksnius, kur jų laukia tik nusivylimai ir nepasitenkinimas.
Vien žinodamas koks yra kieno idealas, tu gali numatyti jo ateitį: jis nueis ten, kur jį nuves idealas. Negali būti lengviau tiems su Įšventintųjų Mokslo žiniomis nuspėti kitų ateitį. Kai tu matai, kuriais bėgiais važiuoja traukinys, tu gali tiksliai pasakyti, koks to traukinio kelionės tikslas ir kur jį nuves kelionė.”
Omraam Mikhaël Aïvanhov
2009-01-20
Pasaka. Juos matė tik tie, kas mylėjo
Vieną kartą mažame namelyje gyveno vyras ir moteris. Jųdviejų pasaulis buvo labai paprastas: jie dirbo paprastus darbus, valgė paprastą maistą, pirko paprastus pirkinius ir viską darė paprastai – nesigailėdami, ko nebuvo vakar, ir negalvodami, kas bus rytoj. Vyras ir moteris visada gyveno šiandien, o užvis labiausiai stengėsi šiandien mylėti. Rytais juodu pasakodavo vienas kitam savo sapnus, dieną trumpam išsiskirdami ilgam atsisveikindavo (dėl visa ko), o vakarais sekdavo pasakas.
„Gyveno kitąkart tokia moteriškė, ir užsigeidė ji mažučio vaikelio, tik nežinojo, iš kur jį gauti…” – sykį skaitė jie apie Coliukę. Ir suprato, kaip labai jų paprastam pasaulėliui trūksta vaikų…
Po metų jiems gimė duktė – graži graži, rimta ir protinga. O jos didelėse akyse švietė dvi žvaigždės.
Bet jas matė tik tie, kas mylėjo…
Vyras ir moteris dabar tapo tėčiu ir mama.
Jie ir toliau gyveno mažame namelyje, bet jų gyvenimas jau nebebuvo toks paprastas kaip anksčiau: dienos ir naktys susimaišė, o daiktai užmiršo savo įprastas vietas.
Po dvejų metų tėtis ir mama susilaukė antros dukrytės – gražios gražios, šokolado spalvos akimis ir su spindinčia karūna ant galvos. Bet ją matė tik tie, kas mylėjo…
Mažame namelyje buvo mažiau vietos, bet daugiau juoko ir kojyčių trepsėjimo. Lauke tarsi vėliavos plazdėjo padžiauti vystyklai. Ir jie matė, kad tai yra gera.
Prabėgo dar keletas metų ir šeimai gimė trečioji dukrelė – šviesi šviesi, su saule kaktoje. Bet ir ją matė tik tie, kas mylėjo…
Vieną dieną tėtį aplankė Toks Dėdė ir pasakė, kad neatsakinga turėti tokį mažą namelį ir tiek daug burnų.
Kad reikia apie viską pagalvoti. Ypač pagalvoti – kas bus rytoj?! Ar užtektinai bus duonos ir batų?
Tėtis ir mama atsisėdo ir pradėjo galvoti. Tikrai: namelis mažas, burnytės išžiotos, o kojytės trepsi… O kas bus rytoj? Ir jiems pasidarė taip liūdna ir net baisu, nes niekaip negalėjo sužinoti, kas bus rytoj: ar užteks duonos ir batų?..
Jie taip pavargo begalvodami, kad užmiršo prieš miegą paskaityti pasaką ir vienas kitą pabučiuoti.
Bet, laimei, tą naktį juodu susapnavo Viską Duodančias Rankas ir atsibudo kupini ramybės – tokios didelės, kad vėl galėjo gyventi ankstesnį paprastą gyvenimą.
Na, ne visai paprastą, mat po kiek laiko jiems gimė ketvirtoji dukrytė – linksma linksma, o kai šypsodavosi, ant jos skruostų žaisdavo saulės zuikučiai. Bet juos matė tik tie, kas mylėjo…
Jų namelis tapo dar mažesnis, bet širdyse buvo erdvu. Kiekvieną rytą savo dubenėliuose jie rasdavo tiek košės, kiek reikėdavo jų pilvukams. Ir sulaukdvo tiek meilės, kiek reikėdavo jų širdelėms. Ir jie matė, kad tai yra gera…
Vieną dieną mamytę aplankė Tokia Teta. Ji nužvelgė keturias mergaites (nepastebėdama nei karūnos, nei saulės, nei žvaigždžių, nei saulės zuikučių) ir nusišypsojo šypsena iš žurnalų moterims viršelių. Teta sakė labai mylinti jų šeimą ir galvojanti apie jos ateitį.
Todėl ir atnešusi Ramios Ateities piliulių – spalvotų ir skanių. „O kas tai yra rami ateitis?” – paklausė mamytė, kuri visada gyveno šiandiena.
„Na, tai užtikrinta, garantuota ateitis”, - atsakė moteris (ji niekada negyveno šiandiena). – Juk jūsų vaikai augs, juos reikės pastatyti ant kojų, suteikti gyvenimo pagrindą. Jūs turite žiūrėti atsakingai”. „Kažkur tai jau girdėjau”, - pagalvojo mama, bet neprisiminė kur.
Tą naktį mamytė sapnavo daugybę mažų vaikelių, gražių, ypatingų – jų kaktose švietė mėnuo, o plaukai buvo aukso ir sidabro spalvos. Jie beldė į namų duris, bet nė vienos neatsivėrė. Už jų gyveno Dėdės ir Tetos, tokie susirūpinę, pavargę ir liūdni, kad negalėjo išgirsti mažų rankyčių beldimo.
Mamytė atsibudo ir pirmąkart verkė iš liūdnumo, nes vieną akimirką buvo užmiršusi apie Duodančias Rankas. Duodančias viską: ir košę dubenėliuose, ir meilę širdelėse, ir šiandieną, ir rytojų.
Tada ji išmetė piliules ir nuėjo apkabinti tėvelio. Ir juodu skaitė pasaką su labai laiminga pabaiga.
O po metų tėtis ir mama susilaukė sūnelio – gražas gražaus, su angelo sparnais nugaroje. Bet juos matė tik tie, kas mylėjo…
Taip tėvai pasidarė labai turtingi. Bėgo metai. Namelis tapo mažas mažas. Ir jo gyvenimas nebebuvo toks paprastas – jis buvo kupinas įvairiausių spalvų, kvapų, o ypač garsų: šaukštelių skimbčiojimo, vežimėlio ratų girgždėjimo, lumzdelio melodijų, kojyčių trepsėjimo ir – labai retai – tylos, kuri mamytei skambėjo gražiausiai.
Prabėgo daug laiko. Vaikai užaugo ir paliko mažą mažą namelį. O vieną dieną visi aplankė savo tėvus su ypatingomis dovanomis.
Vyriausioji duktė padovanojo žvaigždžių šviesą jų akims.
Antroji atidavė savo karūną – kad visada atsimintų esą ypatingi. Trečioji dovanojo saulę – kad jų mintys visada būtų šviesios.
Jaunėlė – saulės zuikučius, kad neužmirštų viskuo džiaugtis.
Sūnus atidavė tėvams angelo sparnus – kad galėtų skristi, kai nebepaeis.
Ir jie matė, kad tai yra gera…
Ir tėvai tapo turtingi, bet ne visi tai matė..
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)